Vanda Zaborskairtė MAIRONIS

Antras leidimas

S * VILNIUS 1987

į + 1

BBK 83.3Li Za21

s 4603020102—172Neskelbta M852(08)—87

Pratarmė

Maironio kūryba — viena iš pagrindinių gairių lietuvių literatūros istorijoje. Su jo vardu susijusi ištisa poetinės kultūros epocha.

Nuo poeto mirties jau praėjo ne vienas dešimtmetis. Lai- kas atrinko ir patikrino jo kūrybos vertybes, išaugusias ir susiformavusias gyvame istorijos procese, dažnai aštrioje literatūrinėje kovoje. Esmingiausioji jo kūrybos dalis įeina į nacionalinės mūsų kultūros lobyną, bet ne vienas Mairo- nio raštų puslapis yra tarnavęs ir konservatyvių, net reak- cinių visuomenės jėgų naudai. Aukšto dvasininko, susiju- sio su turtėjančia lietuvių buržuazija, padėtis negalėjo ne- palikti žymės jo ideologijoje, veikloje ir kūryboje.

Maironis patraukė kritikos dėmesį dar XIX a. pabaigo- je, pasirodžius jo pirmosioms knygoms. Nuo to laiko apie jo kūrybą parašyta daugybė recenzijų, straipsnių ir tyri- nėjimų. Specialiai išskirtini keli autoriai ir veikalai,

Gausi biografinė medžiaga yra surinkta ir paskelbia J. Tumo monografijoje „Jonas Maironis-Mačiulis“ (1924); ji šiandien yra pagrindinis biografinių žinių šaltinis, ypač apie ankstyvąjį poeto gyvenimo laikotarpį.

Didelę reikšmę turi V. Mykolaičio-Putino darbai: skyrius apie Maironį „Naujojoje lietuvių literatūroje“ (1936), strai- psnis „Visuomeninis Maironio kūrybos pagrindas“ (1932), straipsniai apie Maironį, parašyti jau tarybinės santvarkos metais. Kiekvienas, kam tie darbai žinomi, matys, kaip daug iš jų yra pasisėmusi šios knygos autorė. Be labai tiks- lių veikalų charakteristikų, juose pažymėtini du dalykai, turį didžiausios reikšmės Maironio kūrybai suprasti. Visų pirma V. Mykolaitis-Putinas giliai ir tiksliai suvokė bei su- formulavo pačią Maironio meninės individualybės esmę, apibūdindamas pagrindinius jo pasaulėjautos ir stiliaus bruožus. Antra — Jis pirmasis ėmė kalbėti apie Maironio kūrybos raidą, išskirdamas du pagrindinius jos laikotarpius, nurodydamas, kad jų riba yra 1905 metai, ir aiškindamas šią raidą visuomeninio gyvenimo pakitimais. Šie V. My-

5

kolaičio-Putino teiginiai yra esminės reikšmės atrama, to- liau tiriant Maironio kūrybą.

Tarybinės santvarkos metais atliktas didelis darbas per- vertinant Maironio literatūrinį palikimą, nustatant jo vieią lietuvių literatūros raidoje. Pagrindinis vaidmuo čia pri- klauso akad. K. Korsako redaguotai „Lietuvių literatūros istorijai“. Maironio kūrybai — tiek bendrai jos charakteris- tikai, tiek specialioms problemoms — skirti A. Venclovos įvadiniai straipsniai „Pavasario Balsams“, Maironio rimo tyrinėjimai, L. Gineičio įvadas Maironio raštų dvitomiui, J. Girdzijausko išsamus darbas apie Maironio eilėdarą ir kt.

Tačiau monografinio tyrinėjimo Maironis dar nėra susi- laukęs. Nenušviesta daugelis jo biografijos momentų, nėra išsamios jo kūrybos analizės. Tad šio darbo tikslas yra bent iš dalies užpildyti šią spragą.

Suprantama, kad jame lieka neišspręstų problemų, rei- kalaujančių naujų specialių studijų. Maironio ryšiai su lie- tuvių literatūros procesu yra tiek gilūs ir įvairūs, o jo pa- ties kūryba tokia reikšminga, kad tyrinėtojas lituanistas ga- li čia rasti dar apsčiai medžiagos ieškojimams ir atradi- mams.

I. KŪRYBINIŲ GALIŲ BRENDIMAS

1. VAIKYSTĖ

Gimtoji poeto žemė —,,Dubysos atkrančiai žali“— yra senų istorinių tradicijų kraštas. Į padubysio slėnius, miš- kus ir kalvas, kaip teigia legenda, atvykęs kadaise lie- tuvių protėvis Palemonas su penkiais šimtais Romos di- dikų. Betygalos apylinkėse rusenęs ir užgesęs paskuti- niojo krivių krivaičio Gintauto aukuras... Dokumentai mini Dubysos paupio sritis nuo XIII amžiaus: čia vyko atkakliausios lietuvių kovos su kryžiuočiais. Šitoji tad žemė davė lietuvių tautai poetą, kuris taip ilgesingai troš- ko „prikelti nors vieną senelį iš kapų milžinų ir išgirsti nors vieną, bet gyvą žodelį iš senųjų laikų“. Legendinė ir herojiška praeitis jau seniai miegojo piliakalniuose, bet ji nebuvo mirusi: senkapių radiniai, pasakos ir pada- vimai siejo ją su dabartimi, bylodami apie neužtvenkia- mą istorijos srautą.

Poeto tėvai, seneliai ir proseneliai buvo Betygalos apy- linkių gyventojai, vadinamieji „karališkieji“ valstiečiai. Nežinia tuo tarpų, kur gyveno poeto prosenelis Juozapas Mačiulis. Reikia manyti, kad jis kaip ir jo vaikai buvo valstybinio Maksvitų dvaro valstietis, turėjęs ūkį Didž- kaimyje, kurį paveldėjo jo vyresnysis sūnus Kasparas Mačiulis, gimęs apie 1790 m. Čia jį gyvenant rodo 1851— 1855 metų inventoriai.! Jaunesnysis sūnus, Adomas Ma- Čiulis, poeto senelis, gimęs apie 1800 m., tų pačių inven- torių žiniomis, gyveno Steponkaimyje?, kuris vėliau ati- teko kaip dalis poeto tėvo Aleksandro Mačiulio seseriai?, ištekėjusiai, rodos, už Jono Lukmino.4 1851 m.

1! CVIA, F 525, ap. 2, b. 1170, I. 20; b, 1169, 1. 42.

2 CVIA, F 525, ap. 2, b. 1170, 1. 24; b. 1169, 1. 48.

3 Tumas J. Apžvalgos grupė, Jonas Maironis-Mačiulis: Lietuvių lite- ratūros paskaitos. Draudžiamasis laikas.— K.; Marijampolė, 1924.— P. 10.

* CVIA, F 525, ap. 2, b. 1169, I. 48.— 1851 m. Maksvitų inventoriuje įrašyta Steponkaimio šeimininko Adomo Mačiulio pavardė vėliau iš- braukta ir pieštuku įrašytas Jonas Lukminas.

7

sudarytuose Maksvitų dvaro planuose Bernotų viensėdis (sacTeHOK), poeto tėviškė, figūruoja kaip atsarginė žemė, ateityje priskirsima valstiečiams.“ Tik, matyt, vėliau pieš- tuku čia įrašyta Aleksandro Mačiulio pavardė. Šią žemę (1,76 dešimtinių sodybinės, 12 dešimt. ariamos ir 8 dešimt. pievų) jis turbūt oficialiai gavo po 1851—1855 liustra- cijos. Bet 1855 m. inventoriuje, valstiečių šeimų sąraše, jis neprirašytas nė prie savo tėvo Adomo Mačiulio šei- mos. Matyt, Aleksandras tuo metu gyveno kažkur už Maksvitų dvaro ribų, galbūt dirbdamas ūkvedžiu kuriame nors iš privačių apylinkės dvarų, nes tėvo ūkyje, Stepon- kaimyje, šeima ir taip jau buvo didelė: be paties šeimi- ninko Adomo Mačiulio, jo žmonos Petronėlės (49 metų), sūnaus Jono (15 metų) ir dukterų Teofilės (20 metų) ir Marijonos (18 metų), čia gyveno dar du pusbroliai: Mo- tiejus (22 metų) ir Vincentas (30 metų) bei jų motina Elena (51 metų). Nors ūkis, palyginti su kitais Maksvitų valstiečiais, buvo vienas iš stipresnių (21,3 dešimt.— tru- putį daugiau negu valakas — žemės, 6 arkliai, 6 jaučiai, 5 karvės, 12 avių ir ožkų, 4 kiaulės, 6 bičių aviliai?), bet iniciatyvos ir energijos kupinas Aleksandras Mačiu- lis ieškojo, matyt, dirvos platesnei veiklai, didesnių ga- limybių praturtėti,

1855 m. inventoriuje neįrašyta nė poeto motina Šim- kaičių Kurmauskaitė Ona: matyt, ir ji kur nors tarnavo ar gal jau buvo ištekėjusi už Al. Mačiulio ir gyveno su juo už dvaro ribų — reikia tikėtis, jog kada nors laimin- gas atsitiktinumas leis patikslinti poeto tėvų gyvenimo aplinkybes. o

Tuo tarpu tegalime pasakyti, kad poeto motinos šei- ma nuo seno gyveno Šimkaičiuose, priklausiusiuose iki XIX a. pradžios Betygalos altarijos dvarui, vėliau kartu su Betygalos bažnytiniu dvaru prijungtam prie Maksvi- tų valstybinio dvaro. 1855 m. inventorius rodo, kad iš tėvo Kazimiero Kurmausko (kai kur rašoma ne Kurmaus- kas, o Kurnius), poeto senelio (iš motinos pusės), pavel- dėtame ūkyje tuo metu gyveno trys broliai su šeimomis: Mykolas (40 metų), Adomas (49 metų) ir Tadas (33 me- tų)./ Šimkaičių Kurmauskų ūkis buvo silpnesnis negu Ado-

8

mo Mačiulio — jie turėjo mažiau dirbamos žemės, kone per pusę mažiau gyvulių.

Aleksandras Mačiulis vedė Oną Kurmauskaitę Bety- galos klebono Šrederso patartas.? Bet ir taip Mačiulių ir Kurmauskų šeimos nuo seno artimai bendravo. Betyga- los bažnyčios metrikų knygų tėra išlikę fragmentai, bet iš jų matyti, kad, pavyzdžiui, 1802.01.19 Juozapas Maciu- levičius (Mačiulis) krikštijo Kazimiero Kurmausko iš Šimkaičių sūnų Adomą!?, o ir vėliau šių šeimų nariai yra ėję vieni pas kitus į kūmus. Pranciškus Kurmauskas buvo ir poeto krikštatėvis.!!

Bernotai po baudžiavos panaikinimo priklausė Bety- galos valsčiui, priskirtam prie 1843 m. sudarytos Kauno apskrities. Tačiau Betygala, būdama visai netoli Duby- sos, sudariusios Raseinių apskrities ribą, daugiau buvo susijusi su Raseiniais, istorinės ir etnografinės Žemaiti- jos miestu. O Žemaitija nuo seno buvo užėmusi išskir- tinę vietą tiek ekonominiu, tiek ir kultūriniu požiūriu tarp kitų Lietuvos sričių: čia sparčiau vystėsi kapita- listiniai santykiai, čia susidarė palankesnės sąlygos švie- timui, čia telkėsi gausesnės lietuvių inteligentijos pa- jėgos. Dar feodalinių santykių gelmėje prasidėjęs vals- tiečių skaidymasis intensyviai vyko ir toliau, išsiskiriant labiausiai pasiturinčiam sluoksniui.

Jam tad ir priklausė Aleksandras Mačiulis. Gauda- mas dar baudžiavos laikais Bernotus — tarp privataus dvaro žemių išsklaidytų rėžių valaką, — jis jau, matyt, buvo turtingas žmogus. Atsiėmęs turbūt pinigais savo dalį iš tėviškės, kurią valdė, atrodo, iki ištekant seseriai, užsidirbęs dar ūkvedžiaudamas ar kokiais kitais būdais, jis jau skolina pinigų net apylinkės dvarininkams. Apie 1860 m. jam už skolas perleidžia 3—4 metams Pasand- ravį Astrauskai, seni šio dvaro paveldėtojai./ž Palikęs

5-3 Ten pat, 1. 53; b. 1170, 1. 24; b. 1170, 1. 25,

S Tumas J. Jonas Maironis-Mačiulis.— P, 10,

10 CVIA, F 669, ap. 1, b. 323, 1. 2—3.

1 CVA, F 208— S, ap. 1, b. 170, 1. 557.— Poeto gimimo metrikų nuo- rašas,

12 VUB, D 515, 1. 155—157.— S. Paškevičienės laiškas K, Skirmun- taitei,

9

Bernotuose šeimininkauti giminaitę Palkevičienę, jis pats nusikelia į Pasandravį su didžiuma inventoriaus, „stato ten devynis jungus, devynis artojus, gano savo gyvulius gerose dvaro ganyklose, ūkininkauja, pačius dvarininkus laikydamas savo įnamiais dalyje dvaro rūmų“.!š

Čia, Pasandravyje, 1862 m. lapkričio 2 d. ir gimė bū- simasis poetas Jonas Mačiulis-Maironis. Gimė jis dide- lių socialinių ir politinių sukrėtimų epochoje, savo kilme susijęs su ta lietuvių valstietijos dalimi, kuri baudžia- vos ir pirmųjų poreforminių dešimtmečių laikotarpiu þu- vo ekonominio ir kultūrinio progreso nešėja!*, nors, ca- rinės Rusijos vystymosi prieštaringumų sąlygojamas, jos revoliucionizuojantis vaidmuo visuomeninių santykių rai- doje ir nebuvo didelis.!5 Baudžiavą panaikinus, ir šiai pasiturinčios valstietijos daliai atsivėrė tolesnio ekonomi- nio stiprėjimo perspektyvos, — ilgainiui ir Bernotų savi- ninko ūkis padidėjo dvigubai.!“

1863 m. sukilimas nepatraukė visos valstiečių masės. Nesidėjo į jį nė Aleksandras Mačiulis, nors išlikti visai neutralus šiame ginkluotame sambrūzdyje neįstengė.!' Su- kilimas taip smarkiai sukrėtė visą kraštą, Kad nuošaly laikytis buvo neįmanoma — kiekvienas turėjo tapti tų didžiųjų istorinių įvykių dalyviu — net mažajam, vos vie- nerių metų, Jonukui Pasandravio dvarininkaitės pasiuvo keturkampę kepuraitę —,konfederatką"— pritarimo suki- limui ženklą. taip atkuria vieną tų laikų scenelę:

„Nešiojusi Onytė savo Joniuką konfederatą. Štai ir insurgentai, lenkai, ne čionykščiai. Jų tik keletas. Nu- švito jiems veidai. Atsiminė nabagai paliktąsias savo šeimynas, mažučius savo kūdikius, kurių jauste jautė nebepamatysią, krisią nelygioje kovoje su reguliaria ar- mija ar sugaudyti atsidursią kalėjimuose ir Siberijoje. Iš- tiesė rankas į metinį berniūkštį. Duokš, sako, pajodin- sime arklyje. Auklė Ona nė iš tolo. Potam da, sako, nu-

13 Tumas J. Jonas Maironis-Mačiulis.— P. 10.

14 Leninas V. Pilnas raštų rinkinys. — T. 1— P. 108—109 ir kt. 15 Leninas V. Pilnas raštų Trinkinys.— T. 7.— P, 174—175,

186 MMb.

10

sinešite. Tai štai, sako, tu mano arklį laikykis, o aš su tavo vaikeliu pažaisiu. Ne, sako, man tavo arklys Jo- niuko neatstos. Vis dėlto sulygo: Onutė Joniuką padavė raiteliui; Joniukas, kaip paprastai kūdikiai kad visko stverias, tuoj nusitvėrė raitelio laikomų kamanų pavadį ir abudu nujojo „do powstania”. Kiek buvo džiaugsmo su- kilėliams!"!š

Ir Pasandravį, ir Bernotus, kur sukilėliai lankydavosi, įtarinėjo ir krėtė caro kariuomenė. Įsigalint reakcijai, jie tapo kruvinų dramų liudytojais. Nuo represijų nukentėjo pažįstami ir kaimynai.

Pagaliau ir pats Al. Mačiulis, apkaltintas teikęs para- mą sukilėliams, atsidūrė kalėjime, ir jį tardė Kauno gu- bernatorius N. Muravjovas (Muravjovo „„Koriko“ sūnus). Tiesa, jam pavyko išsiteisinti!?, bet šio konflikto su ca- rine valdžia įspūdis neišdilo: priešiškas požiūris į carizmą nuo šiol įsigali Mačiulių šeimoje, jo tvirtai laikomasi, jis sudarė tą politinę atmosferą, kuri gaubė būsimojo poeto vaikystę.

Svarbus veiksnys, formavęs Mačiulių šeimos politinį nusistatymą, taip pat ir kultūrines aspiracijas, buvo M. Valančiaus poveikis, Mačiuliai jį patyrė ne tiktai ta for- ma, kaip visa ano meto Žemaitijos valstiečių masė, kuriai šio vyskupo autoritetas buvo labai didelis, bet ir dėl as- meninių kontaktų: Al. Mačiulis gerai pasižino su M. Va- lančium??, nuvažiavęs į Kauną, visada jį aplankydavo, Buvo pas vyskupą nuvežęs ir savo dar visai mažą Jo- niuką. Spalvingai tą epizodą papasakoja Vaižgantas, pasi- remdamas vėlgi poeto auklės atsiminimais.

7-2 Tumas J. Jonas Maironis-Mačiulis.— P, 11—14, 12—13, 8, 23.

Kur ir kada ši pažintis užsimezgė, sunku dabar pasakyti, bet progų tam galėjo atsirasti įvairiausių. Galėjo Al. Mačiulis sutikti vyskupą ku- riame nors iš dvarų arba Betygalos klebonijoje, kuriai jis, bent jau per žmoną, buvo artimas žmogus (Onos Kurmauskaitės tėvas buvo Betygalos bažnyčios maršalka). Galėjo kartais ta pažintis būti ir žymiai senesnė, siekianti gal net poeto senelio laikus: apie 1820—1830 metus Betygalos parapijoje (Milošaičiuose) kunigavo ir kurį laiką buvo Betygalos baž- nyčios administratorium Valančiaus dėdė, taip pat Motiejus Valančius, pas kurį būsimasis vyskupas apsilankydavo.— Dobszewicz T. Wspomnie- nia z czasów, które przežylem.— Krakow, 1883.— P. 168,

Hi

Mačiulių šeimos politinę atmosferą M. Valančius bus paveikęs visų pirma požiūriu į caro valdžią. Tas požiūris, kaip žinoma, nebuvo vienareikšmis: vyskupas oficialiuose pareiškimuose yra pasmerkęs 1863 m. sukilimą. Bet, ant- ra vertus, jo plačiai varomas nelegalus lietuviškų knygų spausdinimas, net jo religinės veiklos pobūdis ir turinys, visa jo laikysena neleido užgesti carizmo valdininkų įta- rimui, kad M. Valančius — tai opozicinių nusiteikimų krašte skatintojas, palaikąs „viešą ir slaptą, atkaklų prie- šinimąsi“?! visiems caro valdžios įsakymams.

M. Valančiaus neigiamas požiūris bent jau į carizmo varomą rusifikaciją ir ypač krašto pravoslavinimą buvo aiškus kiekvienam, turėjusiam su juo šiokį ar tokį kon- taktą. Negalėjo šito nejausti nė Al. Mačiulis, kuris, kaip nurodo Vaižgantas, grįždavęs iš vyskupo pilnas įspūdžių, primokytas drąsiai ir kietai laikytis pasyviosios opozici- jos carizmui.22

Visos tos nuotaikos, kalbos, įspūdžiai, lygiai kaip ir tragiškojo sukilimo vaizdų fragmentai, neįsirėžė vaiko atmintyje rišlia ir įprasminta forma -— jie vėliau tešmė- žavo sąmonėje padrikais, miglotais pavidalais.

Bet vis dėlto, kad ir nejučiomis, jie formavo būsimo poeto pažiūras, paliko gilią žymę visame jo mentalitete ir buvo vienas iš esminių idėjinio jo kūrybos pagrindo komponentų. Ilgainiui iš namų paveldėtos opozicinės nuo- taikos, susipynusios su kitokiais stimulais, įgaus apibrėž- tų politinių pažiūrų programą. Šitoji programa bus labai nuosaiki, tolima bet kokiam revoliucingumui, ji išreikš tik atsargią opoziciją nacionalinei carizmo politikai. Bet ji negalės apibūdinti poeto santykių su carizmu visumos: širdyje nuo pat vaikystės giliai tvyros priešiškumas jėgai, sugniuždžiusiai sukilimą, žiauriai engiančiai gimtąjį kraš- tą, „geležine ranka“ spaudžiančiai artimuosius,— ir tas priešiškumas įsilies į dvasinio gyvenimo podirvį, iš kurio ilgainiui ištrykš drąsios ir maištingos kūrybos versmė.

Politinių nusiteikimų pradmenys tebuvo, aišku, tik vie- nas iš daugelio būsimojo poeto pasaulėžiūros ingredien- tų, kurių formavimąsi lėmė šeimos aplinkuma, daugiausia

2! Kopuunos M. Pyccxoe eao B CeBepHo-BanaAHOM Kpae. — Cn6,, 1901.— C. 302—303, 332, 346:

12

sąlygojanti žmogaus charakterio, jo idėjinių simpatijų ir antipatijų kryptį — arba skatindama ir paremdama ją, arba sukeldama prieštaravimų dvasią, savo nepriimtinumų individui veikdama kaip faktorius, ugdantis psichologines bei idėjines vertybes, priešingas toms, kurios vyrauja šeimoje.

Būsimojo Maironio santykis su šeima buvo grynai po- zityvus, dėl to čia susiklosčiusių ryšių, papročių, gyveni- mo būdo skatinantis poveikis augančiam žmogui galėjo būti labai stiprus. Jo asmenybės brendimą lėmė valstie- tiška lietuviška Mačiulių šeimos buitis ir kultūra.

Tos kultūros pagrindą sudarė liaudinė tradicija. Nuo pat lopšio būsimasis poetas girdėjo turtingą ir raiškią kalbą, kuria išmoko tarti pirmuosius žodžius: tai buvo aukštaičių vakariečių-šiauriečių tarmė. Jį gaubė tauto- sakos grožio ir fantastikos stichija. Tačiau ji turbūt ne- buvo, kaip to esame pratę laukti, labai artimai susijusi su motinos asmeniu, kuris veikiausiai dėl savo kuklumo, tylumo ar blankumo kažkaip neišryški poeto vaikystės paveiksle, iškylančiame mums iš negausių literatūroje už- fiksuotų prisiminimų. Sako ją buvus atsidėjusią šeiminin- kę, ne per daug tesirūpinusią savo vaikais, pavedusią juos auginti auklėms giminaitėms.?3

Savo auklę — Oną Palkevičiūtę — Jonukas labai my- 'ėjo. Tai buvo gyva, energinga mergina, dainininkė ir pasakotoja“, pirmoji jo skaitymo mokytoja. Ji Mačiu- liuosę „paprastu lietuviams būdu įtaisė pirmąją namų „mokyklą“: sėdi sau už ratelio, verpia ar ką kita daro, o šalia jos Jonukas nekantriai discipulka kiaurai bado nepasiduodančias įsidėmėti raides...”

Bet ryškiausia figūra Mačiulių namuose buvo tėvas — veiklus ir energingas. Jis lėmė šeimos buities charakte- ri -— būdingos ano meto pasiturinčio valstiečio buities, kur pynėsi ir konservatyvios gyvenimo formos, ir naujų, kapitalistinių santykių pagimdyti reiškiniai. Viena kita šios buities Jetalė iškyla, papasakota senelio Prano Uniko, gimusio 1863 m, tad beveik Maironio vienmečio, ganiu-

22-23 Tumas J. Jonas Maironis-Mačiulis.— P, 20, 11. 2 MMb, L 4. 5 Tumas J. Jonas Maircnis-Mačiulis.-- P. 21,

13

sio Bernotuose bandą. Jo atmintyje užsiliko padriki Ber- notų ir jų šeimininko bruožai, susiję su kasdienine sam- dinio buitimi, dažnai dar išlaikiusia patriarchalinį pobūdį. Nedaug šių bruožų, bet ir viena kita nerišli smulkmena padeda vaizduotei atkurti kasdieninį Bernotų gyvenimą.

Pranas Unikas prisimena, kad arklių Mačiulis laiky- davęs nedaug — dvejetą ar trejetą: didesnę ūkio darbų dalį atlikdavę du jaučių jungu. Melžiamų karvių bū- davę 8—-9. Valgyti darbininkams duodavę gerai, tačiau darbo visiems užtekdavę. Ir pats šeimininkas būdavęs labai darbštus, mažai temiegodavęs. Reikėdavę ne tik vi- sus javus iškulti spragilais, bet ir į malūną Mačiulis grūdų neveždavęs. Jis savo namuose turėjęs įtaisęs dvejas gir- nas, kurias bernai per žiemą sukdavę. Tuo laiku jis pats siūdavęs nagines ar joms sukdavęs šniūrelius. Su nagi- nėmis į bažnyčią eidavę ir jo paties vaikai; tik prie mies- telio persiaudavę bateliais. Tų pačių metų derliaus javų jis niekada neparduodavęs. Užtat, kai kartą Mačiulio amžiuje pasitaikęs badmetis, jis ne tik sušelpęs savo kai- mynus, bet nemaža grūdų pardavęs miestui ir už tai pa- ėmęs gražaus pinigo.

Savo įgytą turtą Mačiulis stropiai saugojęs. Kad jo arklių ir raguočių kas neišvogių, jis pats ir bernai mie- godavę ant tvartų. Prie savęs pasidėdavę baslius, ap- kaustytus geležimi. Naktį, pradėjus šunims loti, jie, ap- siginklavę tais basliais, išeidavę žiūrėti, kokie neprašyti svečiai lankosi ūkyje. Šiaip jis nė su kuo nesibardavęs, nesipykdavęs.?? Al. Mačiulis buvęs praktinės veiklos žmo- gus, kietai saugojęs savo naudą. „Apgausi šunį, bet ne Mačiulį",— sakydavę betygališkiai2' Bet šiaip jis mė- gęs ir mokėjęs bendrauti su žmonėmis, turėjęs įgim- tų organizacinių ir diplomatinių sugebėjimų, išvedusių ji iš siauros, uždaros ano meto valstiečio buities. Jis gar- sėjęs įgimtu protu, nusimanęs ūkio dalykuose’, mokėjęs skiepyti medelius, buvęs prityręs bitininkas?? Apsukrus

28 Vilainis A. Atgimimo dainiaus Maironio tėviškėje // Ateitis — 1943.— Nr. 184,— P. 3—4.

27 NM, 1. 30,

28 Tumas J. Jonas Maironis-Mačiulis.— P. 9.

2 MMb, 1. 1.

14

ir sumanus valstietis pageidaujamas ir gretimuose dva- ruose: „Vieni kviečia per pokylius pašeimininkauti, kiti sėjos laiku, kiti — nuvažiuoti ūkio ar komercijos reikalais net į Krokuvą." Jis turėjęs pažinčių su Raseinių valdi- ninkais, jiems padedant, vaduodavęs jaunikaičius rekrū- tus nuo karo tarnybos — tais reikalais važinėdavęs ir į Kauną.*! Bet nesvetimi jam buvę ir meniniai polinkiai bei prašmaini fantazija: jis turėjęs gerą balsą, buvęs garsus dainininkas.3? Visos apylinkės nuostabą keldavęs dresuo- tas arklys, kurį Mačiulis išmokęs šokti.3*

Jau žymiai vėliau dominuojančius tėvo būdo bruožus galėsime atsekti sūnaus charakteryje — ypač dėstant aka- demijoje, rektoriaujant Kauno seminarijoje, kur taip akivaizdžiai reikšis diplomatiniai bei organizaciniai su- gebėjimai, suteikdami jo asmeniui ne visados, deja, sim- patingų bruožų, atskleisdami jo prieštaringą veiklą, kur taip keistai susipynė gyvenimiškoji ir kūrybinė meninė plotmės. Bet, antra vertus, tėvo charak'erio struktūra atsilieps ir jo Kūrybinėje individualybėje ryškiomis va- lingumo ir energijos apraiškomis.

Mačiulių šeima nebuvo užsisklendusi tik siauroje pat- riarchalinėje valstiečių buityje, jos kultūrinis akiratis nesibaigė su tradicine liaudies kultūra. Ji priklausė tam šviesiausiam ano meto valstietijos sluoksniui, kuriame gyvo atgarsio rasdavo anų laikų lietuvių literatūra. Tėvas buvo raštingas Žmogus, mokė vaikus rašto nuo pat mažu- mės — ne tik Jonuką, bet ir visas tris dukteris: Prancišką, Marcelę ir Kotryną.

Knyga nebuvo retas svečias Mačiulių namuose. Va- žinėdamas su reikalais į Kauną, tėvas jų parveždavo. Lankydavosi jų namuose ir motinos pusbrolis Jonas Vai- čius — knygnešys.“ O ir iš viso knygų gauti nebuvo sun- ku, nes per Raseinius anuomet ėjo visa kontrabanda iš Prūsų. Lietuviškų knygų tiražai jau buvo palyginti ne-

3 Tumas J. Jonas Maironis-Mačiulis.— P. 9,

31-32 MMb, 1. 1.

3 Tumas J. Jonas Maironis-Mačiulis.— P. 9.

2 MMb, 1. 7.

35 Biržiška V. Vyskupo M. Valančiaus bylos//Mūsų senovė— 1921.— Kn. 1.— P. 17.

15

maži: Zavadskis 1865 m. bylos metu prisipažino, jog kan- tičkų jis parduodąs per metus po 2000 egz., o kitų žemai- tiškų knygų spausdinama po 19 ir 30 tūkst. egzemplio- rių.Š9

Nežinia, kokių lietuviškų knygų bus buvę anuomet Mačiulių namuose — apie tai galima tik spėlioti. Bet rei- kia manyti, kad, be religinio turinio knygelių, ten būta ir kitokios literatūros: liaudžiai skirtų ar jai prieinamų knygų tuomet pasirodydavo ne taip jau maža. Nėra abe- jonės, kad Mačiuliai turėjo ir pagarbiai saugojo M. Va- lančiaus knygas. Vienoje iš jų — „Palangos Juzėje“— net paminėtas pats Aleksandras Mačiulis?

Sunkų įsivaizduoti, kad Mačiulių namų bibliotekėlėje nebūtų buvę ir M. Valančiaus bendradarbių bei kitų ano meto autorių pagamintų knygelių: „Aplankymo seniuko“, „Šiaulėniškio senelio“, „Kvestoriaus“, „Jono Išmislo- čiaus"— didaktinės literatūros, skleidusios religinę kon- servatyvią ideologiją, bei drauge ir skiepijusios pirmuo- sius švietimo daigus, pratinusios liaudį į knygą, spausdin- tą žodį. 38 Galimas daiktas, kad čia užklysdavo ir kas nors iš S. Daukanto darbų — gal „Dainės Žemaičių“, „Pasakos Fedro", o gal net ir „Būdas“. Gal pasitaikė ir Aleknavi- čiaus „Pasakos, pritikimai“, o gal kartais ir A. Strazdo „Giesmės svietiškos ir šventos“, S. Stanevičiaus „Dainos Žemaičių“. Dar būsimo poeto vaikystės metais turėjo namie atsirasti seni Ivinskio ,„Metskaitliai“. O ten buvo įdėta ir tautosakos, ir žinių iš Lietuvos istorijos, ten iš- spausdintas „Anykščių Šilelis“.

Tegul visa tai tėra spėliojimai, bet neabejotina, kad šeimoje būta sąmoningo požiūrio į savo nacionalinę kul- tūrą: čia buvo aišku, kad žodinė liaudies kūryba yra ver- tybė, kurią net pats vyskupas brangina, užrašinėja; tu- rėta bent elementariausio supratimo apie Lieiuvos isto-

3 Kopnunos M, Pycckoe ĄeA0.. — C. 365.

37 „Juzė Viskantas, šaunusis siuvėjas, taip pasakoja apie savo slapsty- mąsi nuo sukilėlius persekiojančių caro kareivių: „Tytuvėnų miškuose mūsiesiems su maskoliais kariaujant ir audrą verčiant, aš pašmurkšt pa- krypau į Betygalos parapiją, į Bernotų sodžių, kame pas Aleksių Ma- čiulį darbavaus. Tas išmintingas žmogus pats mane slėpė.'— Valan- čius M. Palangos Juzė, — V., 1947.— P, 94,

38 Lietuvių literatūros istorija. — V., 1957— T. 1.— P. 505.

16

riją. Pagarba knygai, spausdintam žodžiui, švietimui su- darė esminį šios šeimos mentaliteto bruožą. Ji dalyvavo tame nacionalinės kultūros gyvenime, kuris, tegul dar ir labai lėtai, labai nedrąsiai, itin paprastomis ir kukliomis formomis, bet vis dėlto sroveno nenutrūkstama tėkme, sudarydamas liaudies kultūros pagrindu kuriamą aukš- tesnę pakopą, būtiną prielaidą toliau nacionalinei kultū- rai vystytis ir tarpti.

Tų nacionalinės liaudies kultūros aspiracijų nežlugdė nė santykiai su kaimynais dvarininkais. Mačiuliai mate- rialiniu atžvilgiu nuo dvaro nebuvo priklausomi — gal net priešingai: Al. Mačiulis, kad ir valstietis, bet turtingas ir savarankiškas, jautėsi pranašesnis už ekonomiškai smun- kančius dvarininkus ir šlėktą. Prieš juos jis mėgdavo net pasipuikuoti savo valstietiškumu. Jau minėtasis Pranas Unikas prisimena būdingą detalę: dvarininkus Mačiulis maloniai priimdavęs, juos vaišindavęs, tačiau tada jis apsivilkdavęs paprastus kailinukus, nors turėdavęs ir iš- taigingesnių rūbų. Tad savo menkavertiškumo jausmo, ga- lėjusio kilti luominės diskriminacijos pagrindu, aišku, nebuvo,

Kitas dalykas, kad bendravimas su dvarininkais, tegul ir su gana smulkiais, galėjo veikti ir, be abejo, veikė neigiamai kita prasme: dilo ribų, svetimumo, priešiškumo valdančiai klasei suvokimas, vyko buitinis psichologinis susiliejimas su ta klase ir kariu nutolimas nuo vargin- gesniųjų valstiečių sluoksnių.

Tačiau žymesnės įtakos Mačiulių šeimos kultūrai kon- taktai su dvaru nepadarė. Jų šeimos kalba buvo lietuvių: čia, kaip minėta, ir aukštesniosios lietuvių kuliūros dai- gai buvo šaknis suleidę. Tiesa, Al. Mačiulis mokėjo len- kiškai, pamokė šios kalbos ir paaugančius savo vaikus, bet tik dėl to, kad ano meto sąlygomis tai buvo būtina, norint bendrauti su šviesuomene. Niekad tačiau nepra- rasta sąmoningo ryšio su savo tradicija ir kultūra.

Šitoji tad „tradicija ir kultūra" įspaudė tvirtas žymes besiformuojančioje vaiko pasaulėžiūroje. Vėliau gyveni- mas daug ką stengsis formuoti ir keisti savaip, bet niekad nepajėgs išdildyti to, kas įsirėžė imlioje ir jautrioje ap- linkos poveikiams vaikystės metų psichikoje,

17

O susidurti su priešingos linkmės veiksniais teko an- ksti — tik pradėjus lankyti valdinę mokyklą, kuri viso- mis jos dispozicijoje buvusiomis priemonėmis stengėsi skiepyti olicialiąją carinės imperijos ideologiją, griauti tai, kas vaikui buvo įdiegta lietuviškoje valstiečių šei- moje.

2. KAUNO GIMNAZIJOJE

Numalšinusi 1863 m. sukilimą, carinė vyriausybė pri- ėjo išvadą, kad vien karinėmis bei administracinėmis represijomis nepaklusnaus krašto valdyti neįmanoma. Dėl to imtasi specialių kultūrinių priemonių“? Šiaurės Vakarų kraštą įjungti į carinės Rusijos sudėtį. Šiam tikslui pir- miausia reikėjo Lietuvos gyventojų pagrindinę masę at- riboti nuo lenkų šlėktos kultūrinės įtakos. Dar 1868 m. Vilniaus generalgubernatorius E. T. Baranovas teigė, kad Vilniaus universiteto ir jo įstaigų, nors jau ir nebevei- kiančių, įtaka dar labai stipri. Ji sklindanti iš Mickevi- čiaus, Narbuto ir kitų lenkų mesianizmo atstovų ir agita- torių raštų.“

Kad situacija būtų sparčiai ir iš esmės pakeista, vy- riausybė nutarė visų pirma paimti į savo rankas mo- kyklą ir ją paversti carinės patvaldystės ginklu, varant vietinių gyventojų nutautinimo akciją. „Švietimo klau- simas, — rašė Vilniaus švietimo apygardos globėjas I. Kor- nilovas,— Čia yra gyvybinis politinis klausimas, nuo ku- rio priklauso krašto ateitis.“*! Kadangi tarp dvarininkų lenkų kultūra buvo įsišaknijusi labai giliai, tai naujosios politikos objekiu visų pirma tapo valstietija, kurios vai- kai Lietuvos mokyklose sudarė žymų procentą.

Valstiečių buvo gausu ne tik pradžios, bet ir viduri- nėse mokyklose, jie čia sudarė daugiau negu 25% visų mokinių. 1864.01.01 keturiose Kauno gubernijos gimnazi- jose mokėsi 820 mokinių, iš kurių 267 valstiečių vaikai.*

3 Kopnunos H. OGiųwe sameyansns O NOAOXXEHNHH yYeGHO-BOCNHTA- TeabHoro Aena B BuneHcKOoM yueGuoM okpyre B 1867 r.— [B. M. 6.

J. — C. 1 L Kopnunos H., Pycckoe ĄeA0... — C. 180,

ti KopuunoB H. O6mue sameyanna.. — C. 6.

18

„Be abejo, Rusijoje nerastume nė vienos gubernijos, ku- rioje toks didelis valstiečių vaikų skaičius lankytų gim- nazijas“,— rašė minėtasis Kornilovas.*3

Po sukilimo bendras mokinių skaičius Vilniaus apy- gardoje sumažėjo beveik pusiau, t. y. trimis aštuntada- liais.** Kauno gubernijoje tepaliktos dvi gimnazijos: Šiau- liuose ir Kaune.*?

Suprantama tad, jog paliktosios gimnazijos stengiama- si sutvarkyti taip, kad jos tikrai galėtų vykdyti vyriau- sybės iškeltus uždavinius. Tuoj po sukilimo visi mokytojai pakeičiami, paskiriant ištikimus carizmo politikai žmo- nes. Peržiūrimi ir pakeičiami Vilniaus mokslo apygardos mokyklų bibliotekų fondai. 1867 m. apygardos globėjas I. Kornilovas šitaip suformulavo šios apygardos mokyk- lų uždavinius: „Be tikslų, kurie yra bendri visoms moky- mo-auklėjimo įstaigoms, esminis Vilniaus mokslo apygar- dos uždavinys yra su dvasios pakilimu (c oAyIeBAeHHeM) nuolatos kovoti visuomenės švietimo ir literatūros keliu su viskuo, kas priešiška Rusijos valstybei ir rusiškumui.“19

Vienas iš pagrindinių židinių, skirtų carizmo politi- kos diegimui Lietuvoje, buvo tad ir Kauno gimnazija.

Senoji Kauno gimnazija (joje kurį laiką mokytojavo A. Mickevičius), artimai susijusi su Vilniaus universi- tetu, buvo uždaryta po 1831 m. sukilimo, ir Kaunas kurį laiką neturėjo aukštesnės mokyklos. 1843 m. pertvarkius administracinį krašto padalijimą ir įsteigus Kauno guber- niją, 1843.10.20 Senato įsakymu į Kauną atkeliama gim- nazija iš Kražių.

Iš pradžių gimnazija įsikūrė buvusiame jėzuitų vienuo- lyne, o 1860.03.20 buvo nutarta pastatyti jai naujas pa- talpas, į kurias ji persikėlė 1863 m.47

Gimnazija buvo palyginti gerai aprūpinta mokymo priemonėmis. Ji turėjo fizikos, mineralogijos ir gamtos mokslų kabinetus, mokymo priemonių geografijai ir is- torijai, numizmatikos ir medalių rinkinį, daug įvairių miestų ir šiaip vietovių fotografijų. Ypač vertinga buvo

2-4 Kopuunos H, Pycckoe aero.. — C. 54, 161.

45 CG6opHuk noctaHoBAenmĂ no MuEucTepcTBy HapoAHOTO O6pa30Ba- Hua, — Cn6., 1871, — T. 4.

46 Kopaunos H. O6rne sa{meuanns... — C. 20.

19

biblioteka, kurioje po visų valymų dar liko 11 703 tomai su 4727 knygų pavadinimais. Bibliotekoje buvo keletas inkunabulų.“ Į šią biblioteką buvo perduotos knygos iš uždarytų Kėdainių ir Panevėžio gimnazijų. Be fundamen- talios bibliotekos, buvo ir mokinių biblioteka.“?

Dauguma gimnazijos mokytojų buvo įvairių Rusijos universitetų auklėtiniai. Nerusai (daugiausia vokiečiai) tedėstė užsienio ir senąsias kalbas. Apskritai, matyt, tai buvo carizmui visiškai ištikimi žmonės. 1873 m. čia dirbo keli asmenys, apdovanoti ordinais už 1863—1864 metų su- kilimo malšinimą.*? Kai kurie Kauno gimnazijos mokyto- jai su ypatingu entuziazmu piisidėjo prie lietuviškų kny- gų rusiškomis raidėmis gaminimo.*!

Kauno gimnazijos mokinių sudėtis socialiniu atžvilgiu žymiai skyrėsi nuo kitų Lietuvos vidurinių mokyklų: valstiečių skaičius buvo čia daug mažesnis negu kitur.9?

41—48 MamaTHaS KkuuxKa KoBeHcKOž TyGepuyuu na 1875 T. — 1874, — C, 224,

1 Iupkynapii mo BuAeHCKOMy yweGEoMy oKpyry.— 1875. — Ne 6.— C. 275—276.

50 MamaTHaa KHuxkKa Kosemckoň ryőepumn Ha 1873 r. — 1872. — C, 45.

5! Kopruaos H. Pycckoe peno... — C. 255,

52 1864.01.01 duomenimis tas santykis atrodė šitaip (pagal Kopu- aoB H, PycckOe Aeno...— C. 54): Panevėžio gimn, bendras mokinių skaičius 192, jų tarpe valstiečių 108

Šiaulių T n 7 „196 i ii 73 Kėdainių i ji n ni 138 1 i 49 Kauno r n iš a 209 i i 4

Labai žemas valstiečių procentas Kauno gimnazijoje išlieka ir toliau. Statistikos duomenys šiuo atveju turbūt teisingai atspindi faktinąją pa- dėti, nes slėpti savo valstietiškos kilmės nebuvo pagrindo; valstiečiai, kaip jau anksčiau minėta, buvo Lietuvoje proteguojami prieš dvarinin- kus — bajorus. Suvaržymai šiuo atžvilgiu pasireiškė vėliau — devinta- jame dešimtmetyje. 1876 ir 1877 metų duomenimis Kauno gimnazijos mokinių sudėtis pagal luomus atrodo šitaip (iš IlamaTHax KRn>KKa Ko- BeHCKOK TyGepHna Ha 1877 y Ha 1878 roam):

1877 1878 Dvarininkų ir valdininkų 263 249 Dvasininkų 18 17 Miestelėnų 173 227 Valstiečių 19 15 Kitų luomų 19 S

20

Į tokią tad aplinkumą — svetimą tiek socialiniu, tiek ir kultūriniu atžvilgiu — pateko Mačiulių Jonukas.

Kauno gimnaziją tėvai pasirinko, matyt, dėl to, kad Šiauliai buvo sunkiau pasiekiami. Į Kauną važiuodavo arkliais iki Vilkijos, o toliau — garlaiviu. Užtat mokes- tis už mokslą Kauno gimnazijoje buvo didesnis negu Šiau- lių: 1874 m. Kauno parengiamojoje klasėje reikėjo mo- kėti per metus po 30 rb., kitose klasėse — po 40 rb.??, o Šiauliuose tuo pačiu metu — parengiamojoje klasėje 24 rb., kitose — 30 rb.š*

Prieš stodamas į gimnaziją, Jonukas bene pusmetį mo- kėsi valdinėje mokykloje", greičiausiai Betygaloje, kur jis galėjo gyventi pas motinos gimines. Paskui jį per va- sarą mokė vienas iš Pasandravio Astrauskų. Suprantama, kad pasiruošimas egzaminams buvo menkas. Vaiką pri- ėmė į parengiamąją klasę (1873 m.) gal tik todėl, kad tuo metu buvo tendencija priimti daugiau valstiečių vai- kų, kurie, kaip tikėtasi, lengviau pasiduos oficialiai ca- rinei ideologijai ir sudarys atsvarą iš bajorų kilusiesiems.

Tėvai apgyvendino jį Betygalos apylinkės bajoro naš- lės Juzeftos Nešukotienės bendrabutyje.“ Pradžioje mo- kslas Jonui sekėsi menkai: rusiškai jis nemokėjo, tad, anot Vaižganto, „nieko nesuprato, nieko nenuvokė“ ir liko toje pačioje parengiamoje klasėje antriems metams. Užtat paskum jis jau visą laiką mokėsi gerai ir sklandžiai

Kauno gubernijos valstiečiai veždavo savo vaikus į Šiaulių gimnaziją, kur valstiečių procentas iš tikrųjų buvo žymiai didesnis, arba į Mintaują ir Liepoją.

Mokinių sudėtis pagal tautybės ataskaitose paprastai nenurodoma, Tik Kauno gimnazijos direktoriaus 1874 m, ataskaitoje (Lfapkynapsi no Barenckomy yueGuoMy okpyry.— 1875.— Ne 6.— C. 252) duodamos to- kios žinios: rusų 124, lenkų 163, žydų 143, vokiečių 16, totorių 2. 1875 m. ataskaitoje minima, kad „yra ir lietuvių“, nenurodant skaičiaus (Tam >x€— 1876.— Ne 4.— C. 119).

5-54 IupkyAapBi mo BuneHcKOMy yveGHoMy OKpyry. — 1874, — Ne 5. — C. 178; Ne 8. — C. 430.

55 Vaižgantas nurodo, kad Mačiulių Jonas tepabuvęs liaudies mokyk- loje pusę metų (Tumas J. Jonas Maironis-Mačiulis.-— P. 23); Pats poetas sakosi mokęsis metus (CVA, R—557, ap. 1, b. 444. Autobiografija.— „Labai mažai per vienus metus pramokęs rusiškos kalbos pas liaudies mokytoją rusą...“).

5 MMB, L. 5,

21

žengė iš klasės į klasę. Dar parengiamojoje klasėje jis išsiskyrė matematiniais sugebėjimais, matyt, paveldėtais iš tėvo. Užtat jį mėgęs mokytojas G. Izmailovas lem- davęs Mačiuliui aukštą karjerą: „Tot vysoko pojdiot.“?7

Tačiau nepaisant tiek gero mokymosi, tiek ir išori- nio sutapimo su mokyklos tvarka bei dvasia, oficialiai skiepijamoji ideologija liko vis dėlto svetima — per daug stipriai veikė šeimoje įdiegti ideologiniai pradai, visa šei- ` mos, namų tradicija. Ta pačia linkme veikė ir artimiau- sieji draugai — ypač Antanas Vytartas, su kuriuo santy- kiai buvo itin nuoširdūs: jiedu Kaune gyveno viename bute, o atostogų metu „tai Jonas viešėjo Vytartuose, tai Antanas Mačiuliuose“?8,

Nėra išlikusios jokios tiesioginės medžiagos, kuri pra- skleistų anų dar pusiau vaikiškų metų gyvenimą. Tiesa, yra Antano Vytarto autobiografija, bet ji rašyta jau se- natvėje, gydantis psichiatrinėje ligoninėje, liguistai eg- zaltuota ir jausminga. Joje užfiksuoti padriki siaurai in- tymaus gyvenimo fragmentai, nieko neužsimenama apie aną tolimos praeities draugystę. Bet vis dėlto vienas kitas prisipažinimas, viena kita atsitiktinė nuotrupa meta savo neramias atošvaistas ir į būsimojo poeto vidaus pasaulį. Tylų, rimtą, užsidariusį paauglį, o toks anuomet buvo Mačiulių Jonukas, turėjo kažkuo patraukti gyvas, netram- domas draugo temperamentas, ekspansyvus jausmingu- mas, egzaltuotas emocinis gyvenimas. Draugo asmuo, ma- tyt, giliai įstrigo jo sąmonėn, įsipynė vaizduotėje ir jaus- muose, ir po daugelio metų nemaža jo charakterio bruožų atgijo Jono Vaičiaus, Jono Glinskio poetiniuose paveiks- luose. Vaikystės ir bundančios jaunystės metais Vytartas jį traukė taip, kaip jau žymiai vėliau, studijuojant Pe- terburge, jį — valingą, vidinės disciplinos kupiną — pa- traukė neramus ir egzaltuotas Besekerskis. Tokios psichi- nės struktūros žmonės atitiko, matyt, jo paties poetiškąją prigimtį, kurioje taip daug veržlių jausmo polėkių, kan- čios ir nerimo.

Vytartas už Joną Mačiulį tik metais jaunesnis. Jų abie- jų gimimas ir kūdikystė pažymėti ta pačia 1863 metų

57 Tumas J. Jonas Maironis-Mačiulis.— P. 24, 58 Tumas J. „Šviesos“ grupė. — K., 1924— P. 17.

22

tragedija, Šitaip iškyla tas laikas, Vytartų šeimos tradi- cijos perteiktas: „Gimiau 1863 metuose, gruodžio 3 dieną, audringuose sukilimo arba „miatežo“ metuose prieš rusų žandarų valdžią laikuose, kursai pasibaigė taip liūdnai: korimais, šaudymais, į Sibirą ištrėmimais, turtų ir dvarų konfiskacijomis, kontribucijomis, kariškių ekspedicijų ir abelnai, Muravjovui-Korikui įsakius, siautimu ir t. t. Tuo- met mane mano gražuolė — geriausioji jauna motinėlė, nes beveik tik 17!/> metų turėjusi, po širdimi nešiojo. Jos brolis Zigmas Mackevičius paliko į Sibirą ištremtas. Tas viskas ją labai sugraužė ir sunervino. Todėl, mane pa- gimdžiusi, ir ana iki amžiaus galui, ir aš palikome dide- liai nervingi.“*?

Gimnazijos metų charakteristikai medžiagos autobio- grafijoje beveik nerandame. Tiesa, yra viena vaikiško išdykavimo smulkmena, III klasėje Vytartas sukūręs pa- šaipią dainelę apie matematikos mokytoją Makarovą, ir ji esą išpopuliarėjusi net Maskvos gimnazijose. Bet ši blanki buities atplaiša tiek beveidė ir bendra, kad nė kiek nesukonkretina mokinio dienų kasdienybės pa- veikslo.

Žymiai daugiau apie žmogų sako kitas pasipasakoji- mas, liečiąs išgyvenimus, kurių negalėjo nežinoti ar bent nenujausti geriausias draugas. Čia jauti tą pačią emocinę atmosferą, kuri, sutaurinta ir poetiškai trans- formuota bei suromantinta, skambės poemos „Tarp skaus- mų į garbę" pirmojoje giesmėje.

„Dėl ko aš įstojau į seminariją? Ar turėjau į dvasišką luomą pašaukimą? Rektorius J. Račkauskas taip mano tėvams tvirtino. Bet aš tam visam netikėjau. Buvau ga- na dievotas, linksmaus būdo ir šposininkas. Prie moti- nos buvau labai pavedus ir labai, labai gražus, karšta- kraujis. Mylėjau visokius pasilinksminimus, fejerverkus, cirkus, teatrus ir t. p. Taigi man seminarija atrodydavo kaipo „karstas, kuriame laidojami pačiame amžiaus žydėjimę jaunikaičiai“. Ir aš turiu pripažinti, kad pane- les, man palankumą rodančias, idealiai ir dideliai mylė-

39-60 VUB, F 301, 1. 3—4, 7—8.— Kunigo Antano-Vinco Vytaro Syro- komlės autobiografija.

23

jau, ir mąstyti apie tą nenorėjau, kad atseis gyventi be „gyvenimo draugės“, tai aniolo-globėjo-patarėjo-para- mintojo vietą užima. Mano miela motina, sekdama seną- ji paprotį, pirmąjį savo kūdikį V. Dievui visiškai paau- koti norėjo. Bet iš pradžios aš jos apie tą nei klausyti nenorėjau. Būdamas kokių 16 metų, jau turėjau sužie- duotinę, kaimynę gražuolę Marytę Kupčinskaitę. Mes abudu didelei mylėjomės, o mano tėvas, savo laike taip pat didelis panų mylėtojas, tam visa širdžia pritardavo. Bet štai, mano Marytės brolis, Saratovo seminarijos klie- rikas, tenajos nuo džiovos pasimirė. Neužilgo pas jį nu- keliavo ir mano sužieduotinė Marytė, vos 15 metų betu- rėdama. Tas atsitikimas taip ant manęs paveikė, kad mo- tinos širdingą troškimą išpildžiau ir į seminariją įstojau. Negreitai ta žaizda, kurią man mano Marytės mirtis už- davė, užgijo. Suraminimo ieškojau karštoję maldoje, mokslo darbštume, pakiliose bažnytinėse apeigose. Pa- likau užsimąstęs, rimtas, žemiškojo gyvenimo nebran- ginąs. Prapuolė mano linksmumas, pajutau šio pasaulio tuštybę. "60

Šitokių, matyt, ir panašių draugo nuotaikų veikiamas, Jonas Mačiulis, baigęs 4 klases, norėjo stoti į kunigų seminariją, ir tik griežtas tėvų noras, kad sūnus baigtų gimnaziją, jį nuo to sulaikė.

Tik čia, aukštesnėse klasėse, išaugus iš vaikystės am- žiaus, apsibrėžia, susiformuoja interesai, klostosi pagrin- diniai individualybės bruožai. Be galo maža teturime faktinės medžiagos, padedančios šį procesą nušviesti, bet ir iš esamų trupinių galima nuspėti didelį dvasinį akty- vumą, būdingą bręstančiam jaunuoliui, atsiskleidusius labai ryškius polinkius, kurie nužymi linkmę tolesniam žmogaus interesų ir charakterio vystymuisi.

Šeštoje klasėje staiga atbunda literatūrinis talentas, humanitariniai interesai. Jonas pasižymi rašomaisiais darbais, literatūros dalykai pasidaro labiausiai dominanti sritis. Jo rašinys „Apie draugystę“ patraukia literatūros mokytojo dėmesį: taip parašyti galįs tik subrendęs, gy- venimą pažiįstantis žmogus.“ Gal šiuo metu parašomi ir

S Tumas J. Jonas Maironis-Mačiulis.— P. 24,

24

pirmieji eilėraščiai lenkų kalba, kuriuos vėliau, semina- rijoje, pradėjęs rašyti lietuviškai, sudegina.

Suprantama, kad iš visų dėstomų dalykų labiausiai da- bar turėjo dominti literatūra. Tačiau literatūros dėsty- mas carinėje gimnazijoje buvo sutvarkytas taip, kad jis negalėjo patenkinti iškilusių poreikių, negalėjo pasotin- ti dvasinio alkio ir patenkinti tų troškimų, kurie dabar jame sukilo.

Tiesa, rusų literatūra buvo einama gana plačiai, mo- kiniai supažindinami su daugeliu geriausių klasikinės li- teratūros pavyzdžių, bet, greta to, tiek tekstų parinkimas, tiek ir jų interpretacija buvo tokia, kad rusų literatūros vaizdas iškildavo ne tik nepilnas, bet dar ir iškreiptas, eliminuojant iš jos progresyvias, humanistinės tendenci- jas ir iškeliant visa, kas galėjo tarnauti viešpataujančios santvarkos stiprinimui.

Pirmųjų keturių klasių mokiniams skirtoje chrestoma- tijoje, sudarytoje pagal mokyklų programą, randame pluoštą liaudies dainų, ištraukų iš Žukovskio, Krylovo, Puškino, Lermontovo, Kolcovo, Tiutčevo kūrybos — visa tai galėjo žavėti išraiškos grožiu, vaizdingumu, paliesti vaiko širdį ir fantaziją, ugdyti jo estetinį jausmą. Bet imant chrestomatijos visumą, iškyla ir akivaizdi tendencija pa- brėžti ir aukštinti monarchizmo idėjas, skiepyti liaudyje, žemesniuose sluoksniuose pasitenkinimą savo padėtimi, klusnumą, kuklumą.??

Aukštesniųjų klasių literatūros programos svorio cent- ras — senieji raštai ir autoriai. Čia irgi tiek dėstant litera- tūros istoriją, tiek ir gana plačiai einant literatūros teoriją ir stilistiką, akcentuojama monarchistinės idėjos. Tiesa, ir čia skiriama vietos didiesiems XIX a. pirmosios pusės me- nininkams: Puškinui, Lermontovui, Gogoliui, bet jų kūryba interpretuojama taip, kad ji lieka be sąlyčio su gyvais vi- suomeninės minties ir literatūrinio gyvenimo poreikiais. Mokyklinė literatūros istorija hermetiškai izoliuojama nuo gilios, talentingos ir sugestyvios interpretacijos, kurios rusų literatūra buvo susilaukusi žymiųjų savo kritikų raš-

62 C6opHHK CTHXOTBOpeHHK AAS NOATOTOBETEABHOTO H HHSINHNX KAAC- COB THMHa3HH m UpoTHMHa3uK. — BuAbHa, 1878,

23

tuose. Visai praleidžiami didieji XIX a. vidurio ir trečiojo ketvirčio rusų literatūros vardai, visas tas turtingas lite- ratūrinis gyvenimas, taip intensyviai veikęs ano meto rusų inteligentijos protus ir širdis. Literatūros dėstymas pagal programas ir vadovėlius turėjo kuo griežčiau apriboti mokinių intelektualinių, o ypač politinių visuomeninių interesų ratą, užkirsti kelią net mažiausiam kriticizmui viešpataujančios tvarkos atžvilgiu.

Šios tendencijos dar sustiprėja vakarinių gubernijų mokyklose. Vilniaus mokslo apygardos globėjas I. Kor- nilovas šiuo klausimu 1865 m. rašė: „Aš manau, jog bū- tų tikslinga išleisti chrestomatiją (specialiai Vakarų gu- bernijoms — V. Z.), nes negalima visiškai pasitikėti mo- kytojų skoniu ir pasirinkimu. Neretai atsitinka, kad jie ima vaišinti mokinius nekrasovščina ir kitais kritinės mokyklos kūriniais, ugdančiais jaunose sielose per anks- tyvą, nesąmoningą ir žalingą nusivylimą.

Demaskuojantieji rašytojai, satyrikai, iškeliantieji ru- sų gyvenimo bjaurumą, čia pavojingi dar ir dėl to, kad lenkų požiūris į mūsų gyvenimą ir taip jau nepalankus. Šitą požiūrį įskiepijo priešiška mums lenkiškoji ir kata- likiškoji propaganda. Kritiškų kūrinių skaitymas be tin- "kamo aiškinimo ir vadovavimo tik patvirtins lenkų šmeižtus, "03

Abejonių kai kam kėlė net toks autorius kaip Fon- vizinas. Išsklaidydamas jas, 1865.03.24 I. Kornilovas rašė: „Suprantama, kad Fonvizino kūriniai nepriklauso prie nekrasovščinos... ir dėl to aš nematau nieko blogo, kad šio krašto gimnazijų mokiniai skaitytų „Neūžaugą“. Tik reikia, žinoma, kad skaitymą lydėtų komentarai..."94

Iš šių nurodymų susidaro gana aiškus vaizdas, kaip Kauno gimnazijos mokiniams būdavo interpretuojami rusų rašytojai.

Literatūrą J. Mačiuliui penktoje klasėje dėstė Peter- burgo universitetą baigęs N. Krylovas, šeštoje ir septin- toje — A. Pigulevskis, o aštuntoje —.S. Vesinas,— abu pa- starieji taip pat Peterburgo universiteto auklėtiniai.“ Ko-

8 KopmuaoB M. Pycckoe aero.. — C, 68, % CVIA, F 567, ap. 1, b. 228, 1, 1,

26

kie jie buvo mokytojai ir kaip jie literatūrą dėstė, žinių rasti nepavyko, bet, kiek matyti iš vėlesnės Maironio kū- rybos, jis didžiai vertino rusų literatūros išraiškos grožį, o idėjinis tematinis jos aspektas taip ir liko jam gana tolimas.

Greta oficialaus, viešojo gyvenimo carinėse mokyk- lose vyko ir kitas, slaptas, jam priešiškas. Buvo skaitomi mokykloje draudžiami autoriai, organizuojami slapti bū- reliai, jų nariai siekė savarankiškai formuotis progresy- vią pasaulėžiūrą, o kartais net ieškoti kontakto su liau- dies išsivaduojamuoju judėjimu. Vilniaus mokslo apy- gardos rašte, išsiuntinėtame gimnazijoms, sakoma: „Iš Švietimo ministerijos bylų matyti, kad pastaruoju metu 13-0je gimnazijų, vienoje progimnazijoje ir 10-tyje rea- linių mokyklų atskirus mokinius daugiau ar mažiau pra- gaištingai veikia nusikaltėliška propaganda; dar dau- giau, — kad tuo pačiu laiku 14-oje gimnazijų ir 4-0se rea- linėse mokyklose įvyko stambūs kolektyviniai bruzdė- jimai arba negirdėti ir stačiai neįtikimi atskirų mokinių išsišokimai.“6?

Kauno gimnazijoje žinoma atvejų, kai mokiniai kata- likai demonstratyviai atsisakydavo dalyvauti oficialiose pravoslaviškose pamaldose (1865.08.26; 1889.03.02; 1896. 11.14).97 Galimas dalykas, kad būta ir kitokios rūšies bruzdėjimų. Kokį visa tai turėjo poveikį J. Mačiuliui, ar jis juose dalyvavo, žinių nėra. Bet neatrodo, kad būtų buvęs kiek stipresnis kontaktas su kokių nelegaliu judė- jimu. Tiesa, J. Tumas pažymi, kad aukštesnėse klasėse J. Mačiulis „pergyveno rimtų abejojimų dėl tikėjimo““š, Galimas tad daiktas, kad į jo rankas buvo pakliuvusi viena kita populiari anuo metu draudžiama knygelė, aiš- kinanti gamtos ir visuomenės gyvenimo reiškinius kitaip negu mokykloje, pagrįsta materialistine pasaulėžiūra,

65 Žr, atitinkamų metų IamaTHas KAmxKKa Baremckoro yyeðHoro okpyra,

66 CVIA, F 567, ap. 1, b. 625.

67 Biržiška V. Gimnazijų „maištas“ dėl cerkvių lankymo // Mūsų se- rovė— 1921— Kn. 2.— P. 103—104.

68 Tumas J. Jonas Maironis-Mačiulis.— P. 24.

Bet šitai nepaliko bręstančio poeto sąmonėje kokių nors pastebimų pėdsakų.

Koks šiuo metu buvo J. Mačiulio santykis su tautinio sajūdžio idėjomis, nėra visiškai aišku. Pats poetas sako- si dar šeštoje gimnazijos klasėje pradėjęs rašyti Lietu- vos istoriją. Esama žinių, kad maždaug šiuo metu jis liovėsi korespondavęs su namiškiais lenkų kalba? Vaiž- gantas tvirtina, kad Jonas „visu beveik savo mokslo me- tu.., kaip pradėjo, taip inercija palaikė savo namuose lenkybę. Jis per visą laiką sų visais namiškiais, ne tik su seselėmis, korespondavo lenkiškai“, nors tautinė są- menė jame ir buvusi visą laiką gyva.?!

Ctipriausia atsvara mokyklos skelbiamai ideologijai buvo, be abejo, ryšiai su tėviške, šeima. Atostogų metu pervažiuodamas į Bernotus, jis tuoj pasinerdavo į tą patį gyvenimą kaip ir vaikystės metais. Tėvai, mylinčios se- serys, kurios „takus nutrypdavo bėgiodamos į lauką už viso kilometro broliuko pasitikti, laiku atvažiuojančio pamatyti“, buvo pagrindinė jungtis su gimtuoju kraštu ir jo žmonėmis. O čia dar plačioji Mačiulių giminė — dėdės, tetos, pusbroliai ir pusseserės! Mačiulis turėjo penkias ištekėjusias seseris, Mačiulienė — keturis brolius ir tris seseris, Visi tie