BRIGITA SPEICYTE

Anapus ribos

Maironis ir istoriné Lietuva

Monografija

LIETUVIŲ LITERATŪROS IR TAUTOSAKOS INSTITUTAS

2012, Maironio metai, VILNIUS

UDK 821172(092) Sp-18

Leidinį parėmė Lietuvos Respublikos kultūros ministerija

Recenzentai prof. habil. dr. Viktorija Daujotytė doc. dr. Marijus Šidlauskas

Redaktorė Danutė Kalinauskaitė

Knygos dailininkas Rokas Gelažius

Leidinyje panaudotos nuotraukos iš LLTI ir Maironio lietuvių literatūros muziejaus fondų

O Brigita Speičytė, 2012 © Rokas Gelažius, 2012

© Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2012

ISBN 978-609-425-087-3

Turinys

Grįžtant prie Maironio

„Stebuklinga istorija“: Maironio kūrybos šaltiniai Pirmieji apsisprendimai Poetiška istorija Tautos kilmės problema XIX a. istoriografijoje Poetinė geografija Laiko pertrūkiai ir jungtys

„Kas mums praeitį grąžintų“:

ankstyvosios kūrybos istorinė poetika Įstorinės poetikos repertuaras Pavasario balsų istorinės giesmės Kalbos praeitis

„Ten, kur Nemunas banguoja“:

poetinio kraštovaizdžio architektonika Literatūrinio dialogo erdvė Tradicijos ištekliai Lietuvos kraštovaizdžio mitopoetinė struktūra Paslėptas tekstas Upių pora: Nemunas ir Dubysa Lyginamieji kraštovaizdžiai

„Kodėl jie kitoniški broliai“: modernėjančios visuomenės dilemos Mezaliansai

Lietuvių kalbos garbė

Kalbos kurtuazija ir taktas Bajorų pamėklinė būtis

„Bet kur pats poeta?“:

poetas kaip literatūros ir kultūros herojus Taip niekas tavęs nemylės

Poeto personos

Poezijos galia

Maironis, giesme garsus

Pastabos pabaigai: Maironis šiapus ribos Santrumpos

Summary Asmenvardžių rodyklė

189 201

259

Grįžtant prie Maironio

Besiruošdamas rašyti Girniaus prašomą Zaborskaitės Maironio recen- ziją Aidams dar kartą perskaičiau beveik visą jo lyriką ir poemas. Buvo nelengva, o kartais net ir labai sunku. Ir tik šios sunkios procedūros metu supratau, kad ir aš dar nesu visai laisvas nuo per ilgą laiką susi- kaupusių tabu; kad negalima Maironio skaityti nuogomis akimis; kad jį reikia skaityti kaip kažką šventa ir neliečiama, priimti kaip komuniją; kad atskirdamas jo tekstus nuo giliai į mūsų dvasią įdainuotų melodijų aš juos lyg ir nurengčiau ir nebeturėčiau teisės į juos žiūrėti nuogus [...].

ALFONSAS NYKA-NILIŪNAS (1969)

Geras laikas rašyti apie Maironį. Seniai nuslūgo visuotinio jo poezijos skambesio banga, persiritusi per Lietuvą „dainuojančios revoliuci- jos“ metais. Užaugo Nepriklausomybės karta, kuri, regis, emociškai nebesaistoma „į dvasią įdainuotų“ Maironio melodijų. Pakiliai by- lojanti, pranašaujanti, drąsinanti poezijos kalba išsivadėja ir slopsta ironiškos, demokratiškos apkalbos (anot Michailo Bachtino?) sraute. Pragiedrėjus padangei, Maironis apkarsta, - rašė Donatas Sauka’. Atstumą tarp Maironio ir dabarties be vargo įveikia kaip tik jo satyrų ironija. Karštligiškai sklaidome jo raštus, smelkiamės tarp eilučių, sie- kiamės dokumentų, ieškodami kito Maironio. „Žmogiškumo auros“ aplink klasiko figūrą mums nepadeda sukurti lengviausiai užkliūvan- ti silpna eilutė, netobulas rimas ar atkakli tyla.

' Alfonsas Nyka-Niliūnas, Dienoraščio fragmentai 1938-1970, Chicago: Algi- manto Mackaus knygų leidimo fondas, 1998, p. 513.

Savo 1970-1971 m. užrašuose Bachtinas apibūdina poklasikinę, „naujojo laiko kalbą“ kaip „persmelktą ironijos (skirtigu mastu), apkalbančią kalbą“ (Muxaun Baxrnn, Icmemuxa xydoocecmeennozo meopuecmea, MockBa: HekyccTEO, 1979, p. 336). ,

3 Donatas Sauka, Fausto amžiaus epilogas, Vilnius: Tyto alba, 1998, p. 112.

Turbūt daugiausia galima tikėtis rasti tą patį kitą - poezijos balsą.

Geras laikas grįžti prie Maironio, kaip bet kurio kito kadaise skai- tyto ir aistringai troksto permanyti autoriaus kūrybos - tiek lietuvių skaitančiosios bendruomenės, tiek asmenine prasme. Maironis yra iš tų poetų, kurio tekstai sugėrę ištisą jų skaitymo istoriją (bendruome- ninę ir asmeninę), ir ji verčia konfrontuoti su savimi. Laiko atstumas ir kita partirtis sukuria savitą proporcijų, atspalvių žaismę, kurioje „upės mažėja, anot Česlovo Milošo eilėraščio: „Vešlūs sodai / Atveria, ko ne- regėjom anksčiau, sužalotus lapus ir dulkes.“* Nenuostabu, kad nelen- gva grįžti - kaip į kadaise gyventas ir paliktas vietas. Tačiau gali būti, kad tos vietos pasirodys naujai apgyventos, žadančios netikėtų susiti- kimų. Kaip Adomo Mickevičiaus Pono Tado pirmosios knygos dvaras, į kurį po dešimtmečio grįžęs ponaitis Tadas jį regi „tarsi suprastėjusį ir sumažėjusį“, tačiau savo kambaryje, kur „vaikas dar gyveno“, nelauktai užklumpa čia įsikūrusią kitą būtybę ir sutrikęs „pats nebežinojo, kaip toliau jam dėtis: / Ar dėl to nuotykio reik džiaugtis, ar gailėtis“.

Neatsitiktinai grįžimo prie Maironio kelias čia žymimas Mickevi- čiaus ir Milošo vardais. Nepriklausomybės dešimtmečiais į lituanisti- kos mokslo ir lietuvių kultūros akiratį intensyviai grąžinama Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kultūra - jos asmenybės, tekstai, įvykiai ir patirtys - keičia ir vėlesnės literatūros skaitymo bei vertinimo propor- cijas, skatina diskutuoti su turimais savos kultūrinės tradicijos vaiz- diniais. Praeitame šimtmetyje reikšmingiau atrodė tai, kas sukurta, bandant įveikti iš LDK paveldėtą visų pirma kalbinį kultūros mišru- mą, nuošalėje paliekant, anot Sigito Gedos, lietuviškumo „aukštuo- sius dėmenis““, elitinės kultūros formas. Anaiptol neneigiant tokių kūrybinių pastangų reikšmės ir vertės, kuriomis siekta įtvirtinti lie-

+ „Upės mažėja“, vertė Sigitas Geda, in: Czesław Miłosz, Rinktiniai eilėraščiai, sudarė Algis Kalėda ir Brigita Speičytė, Vilnius: Baltos lankos, 20m, p. 109.

5 Adomas Mickevičius, Ponas Tadas, arba paskutinis antpuolis Lietuvoje,

vertė Vincas Mykolaitis-Putinas ir Justinas Marcinkevičius, Vilnius: Vaga,

1998, p. 22-25.

Sigitas Geda, Adolėlio kalendoriai: Dienoraščiai, gyvavaizdžiai, užrašai,

tyrinėjimai, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2003, p. 299.

tuvių kalba išreikštos asmeninės ir bendruomeninės tapatybės for- mas, šiuokart tampa aktualu, kas buvo likę antrame plane. Bent jau tikintis, kaip ten pat mini Geda, kad „[klitoj šviesoj atsidurtų lietuvių kalba sukurtieji dalykai“.

Tad šia studija tęsiamos Nepriklausomybės dešimtmečiais vyku- sios to paties kito Maironio paieškos. Tai daryta plečiant istorinius ir teorinius kontekstus. Minint vien knygų publikacijas, pirmuoju ne- priklausomybės dešimtmečiu Maironio kūryba sulaukė dėmesio visų pirma kaip XIX-XX a. pradžios literatūros ir kultūros procesų dalis ' (V. Daujotytės, V. Kavolio, M. Šidlausko, P. Subačiaus monografijo- se’). Lietuvių tautinio atgimimo epochos visuomeniniai, politiniai procesai, to laikotarpio kultūros ir literatūros modernėjimo pobūdis, galima sakyti, buvo viena ryškiausių temų pirmojo nepriklausomy- bės dešimtmečio lituanistikoje (plg. tęstinį istorikų leidinį Lietuvių atgimimo istorijos studijos). Maironio poezijos subjekto raiškos, dramų personažų kūrimo klausimus literatūrinės tradicijos moder- nėjimo požiūriu aptarė Saulius Žukas savo mokslinių darbų rinkiny- je Žmogaus vaizdavimas lietuvių literatūroje (1995). Donatas Sauka plačios filologinés erudicijos veikale Fausto amžiaus epilogas (1998) šią problematiką - Maironio poezijos, jos indėlio į lietuvių lyrikos, podraug kultūros modernėjimo procesus svarstymą - įkomponavo į erdvią lyginamąją perspektyvą (apimančią vokiečių, lenkų, latvių, prancūzų, rusų lyriką). Psichoistoriniu aspektu Maironio poezijos patriotinę tematiką interpretavo Artūras Tereškinas“. Vėlesniuose

7 Viktorija Daujotytė, Tautos žodžio lemtys, Vilnius: Vaga, 1990; Vytautas Kavolis, Moterys ir vyrai lietuvių kultūroje, Vilnius: Lietuvos kultūros insti- tutas, 1992; Marijus Jonaitis [Šidlauskas], Poetas ir visuomenė XIX-XX amžių sankirtose, Klaipėda: Eldija, 1994; Paulius Subačius, Lietuvių tapatybės kalvė, Vilnius: Aidai, 1998. Beje, Kavolio studijos skyrius „Maironiškosios temos lietuvių gelminėje psichologijoje“ pristatė pagrindines idėjas, išsakytas anks- tesnėje autoriaus knygoje Epochų signatūros, kuri buvo pasirodžiusi prieš metus išeivijoje (Chicago: Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas, 1991), 01994 m. perleista ir Lietuvoje Kavolio darbų rinktinėje Žmogus istorijoje. Artūras Tereškinas, Kūno žymės: Seksualumas, identitetas, erdvė Lietuvos kultūroje, Vilnius: Baltos lankos, 2001, p. 79-92.

8

literatūrologiniuose tyrimuose dėmesys Maironio kūrybai skiriamas vis labiau susitelkiant ties atskirais probleminiais aspektais: pasau- lévaizdzio struktūra (Audingos Peluritytės struktūralistinėje lietuvių lyrikos pasaulėvaizdinių modelių analizėje), subjektyvumo raiška (Dalios Satkauskytės tyrime, skirtame aprangos ir gamtos figūroms literatūrinėse subjektyvumo reprezentacijose), tapatybės formavimu (Ramunės Bleizgienės darbe, kuriame analizuojama Maironio amži- ninkių kūryboje atskleista moters tapatybės problematika)?. Teoriniu požiūriu besišakojančioje praeities literatūros tyrimų perspektyvoje Maironio poezija figūruoja kaip vienas svarbių „orientacinių punktų“ (pasinaudojant Paulio Ricoeuro terminu).

Šioje studijoje siekiama grįžti prie Maironio ištakų - jo poezijos san- tykio su istorinės Lietuvos literatūra lietuvių ir lenkų kalbomis. Tema maironistikoje nėra nauja“, tačiau šiuo atveju ji sutelkiama ties klausi- mu, kaip kuriama poezija esminių kultūros lūžių ir pertūkių metais. Tai poezija, kuri retrospektyviai atrodo atsiradusi „iš nieko“, „tuštumoje“, kadangi ji pradeda kokybiškai naują tradicijos linkmę poetinio stiliaus, meninio pasaulėvaizdžio formų lygmenimis. Tačiau iš tiesų tokios

9 Audinga Peluritytė, Lietuvių lyrikos tradicija: Pasaulėvaizdžio dominantés Maironio, Vinco Mykolaičio-Putino, Salomėjos Nėries, Henriko Radausko kūryboje, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2003; Dalia Satkauskytė, Subjektyvumo profiliai lietuvių literatūroje, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2008; Ramunė Bleizgienė, Moters tapatybės problema XIX a. pabaigos-XX a. pradžios moterų kūryboje: Daktaro disertacija, Vil- nius, 2009.

Ši tema atskirais momentais paliesta Vandos Zaborskaitės monografijoje Maironis (Vilnius: Vaga, 1987), Vinco Mykolaičio-Putino studijoje Adomas Mickevičius ir lietuvių literatūra (Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros lei- dykla, 1955), Vytauto Kubiliaus monografijoje Lietuvių literatūra ir pasau- linės literatūros procesas (Vilnius: Vaga, 1983; skyrius „Lenkų romantizmo atgarsiai lietuvių literatūroje“, p. 41-64).

Raiški Tomo Venclovos mintis 1982 m. esė „Laimei, Maironis“, jog „tobuli poetinio pasakymo būdai“, sukurti Maironio poezijoje, „[altsiranda tiesiog iš nieko“, ar „[bleveik tuštumoje gimsta dalykai, gyvi ne vien savo laikui, bet ir visiems laikams“ (Tomas Venclova, Vilties formos, Vilnius: Lietuvos rašy- tojų sąjungos leidykla, 1991, p. 285-286).

10

poezijos tekstuose ypač intensyviai perrašoma tradicija, ir, galima sa- kyti, giluminiame simbolinių struktūrų lygmenyje ji kuria jungiamą- sias grandis, nors paviršiuje, atrodo, pati jas nutraukia. Šitą paradoksą pažymėjo Milošas esė Tėvynės ieškojimas, svarstydamas Mickevičiaus recepciją „pirmųjų lietuvių tautininkų“ raštuose: Mickevičiaus kūryba formavo šios kartos tautinę savivoką, tačiau drauge toji savivoka nu- krypo „prieš pačią jo [Mickevičiaus] politinio mąstymo prielaidą, prieš Liublino uniją“. Tą patį reiškinį iš priešingos perspektyvos paliudijo ir Juozas Tumas-Vaižgantas, taikliai nusakęs Maironio vertybinių nuosta- tų, jo kultūrinių orientacijų dvilypumą: „Idėjiškai Maironis buvo gry- nas tautininkas lietuvis, o praktiškai toli gražu ne radikalus tradicijų laužytojas“3 „Praktiškai“ - tai ir poetinės kūrybos praktikoje. Ši meilės ir atstūmimo istorija sudaro patį lietuvių tautinio atgimimo epochos kultūrinės kaitos branduolį, o jos intriga atšviežina ir šiandienai aktua- lų klausimą apie lietuvių bendruomeninės tapatybės ribas, išnaudotus ar dirvonuojančius jos simbolinius resursus, asmeninio apsisprendimo ir kūrybinių pasirinkimų vertę.

Nesiimant visuminių Maironio studijų, jo poezijos audinyje bus se- kama gija, jungianti senąją ir naująją lietuvių literatūrą. Ši gija yra su- sijusi su „rezonuojančiu“ Maironio poezijos pobūdžiu, apie kurį savo monografijoje yra užsiminusi Vanda Zaborskaitė“. Autorė, aptardama Maironio Pavasario balsų eilėraščius Lietuvos istorijos tema, istorinės atminties motyvus, atkreipia dėmesį į tai, jog Maironis geba taip kur- ti tekstą, kad jis keltų „gyvą rezonansą“ skirtingų skaitytojų (ir inte- ligentijos, ir liaudies) sąmonėje, kad būtų ir naujas, ir atpažįstamas. Tokį matyčiau ir šios studijos tikslą - pagal galimybes rekonstruoti kultūros reikšmių lauką, rezonuojančių balsų polifoniją, kurioje pasi- rodė ir dalyvavo Maironio tekstai (darant prielaidą, kad su literatūri- ne ir kultūrine aplinka rezonavo ne tik istoriniai jo poezijos motyvai).

Czesław Miłosz, Tėvynės ieškojimas, vertė Almis Grybauskas, Algis Kalėda, Arūnas Sverdiolas, Vilnius: Baltos lankos, 1995, p. 122-123.

Juozas Tumas-Vaižgantas, „Keletas Maironies būdo bruožų, in: Literatūra ir kalba, t. 21: Maironis, Vilnius: Vaga, 1990, p. 455.

Vanda Zaborskaitė, Maironis, Vilnius: Vaga, 1987, p. 95-96.

11

Nemaža tokių sąskambių pavydėtinai tiksliai yra iškėlusi Zaborskai- tė savo monografijoje - ypač tarp Maironio poezijos ir besikuriančios lietuvių kultūros terpės (formalių ir neformalių institucijų, spaudos, literatūros kūrinių). Šioje studijoje dėmesys bus specialiai sutelkiamas į chronologiškai ankstesnę, lietuvių ir lenkų kalbomis kurta literatūrą.

Rezonansas, reikšmės sąskambis, išvedantis anapus teksto į kultū- rine aplinką, į kitus tradicijos tekstus - tai vienas iš būdų, kaip veikia literatūra, kaip kuriasi teksto prasmė dialogiškame skaitymo procese. Naujojo istorizmo metaforinis terminas yra kilęs iš literatūros istori- jos studijų, kuriose aktualu išlaikyti atožvalgą į teksto prasmės kūri- mąsi praėjusiame teksto laike, praeities sinchroninio pjūvio lygme- nyje. Istorinis teksto skaitymas apima laike išsitęsusį tekstų dialogą: yra dėmesingas tam, ką tekstas „sako“ skaitytojo dabarčiai, tačiau siekia neišleisti iš akių, ką jis galėjo „sakyti“ savame laike, imasi is- torinį reikšmių lauką rekonstruoti specialiomis studijomis. Panašios nuostatos laikosi George'as Steineris, svarstydamas literatūros tekstų interpretavimo užduotį: „[vJartodami žodį mes tarsi sužadiname jo ištisos ankstesnės istorijos rezonansą. Skaityti nuodugniai - tai kiek įmanoma rekonstruoti verčių ir intencijų betarpiškumą, kuriame vyksta kalbos aktas.“5

Rezonansų lauko rekonstrukcija leidžia atkurti istorijoje galimai egzistavusį atpažįstamumo foną kokio nors autoriaus kūrybai. Ta- sai fonas - tiek, kiek leidžiasi rekonstruojamas - nėra pasyvus an- trasis planas kokiai nors fūgūrai išryškinti. Rezonansas, kaip kūrinio recepcijos įvykis, yra jgalinamas aktyvių reikšmės mainų proceso, palikusio pėdsaką kūrinyje. Rekonstruojant šį procesą, susiduriame su jtemptais fono ir figūros santykiais, kurie neišvengiamai keičiasi vietomis. Ši vaisinga įtampa, jei tik nesiekiame jos nusikratyti, gali neutralizuoti polinkį ištirpdyti tekstą kontekste; šią įtampą palaiko su kontekstu rezonuojančio kūrinio keliama nuostaba, „pagaunantis unikalumo pojūtis“. Stephenas Greenblattas tokį kultūros artefakto

5 George Steiner, After Babel: Aspects of Language and Translation, London, Oxford, New York: Oxford University Press, 1975, p. 24.

12

keliamą rezonanso ir nuostabos pojūtį apibūdina kaip prieštaringą į mus besikreipiančios reikšmės judėjimo patirtį: „Rezonansą supran- tu kaip demonstruojamo objekto galią peržengti savo formalias ribas platesnio pasaulio link, pažadinti žiūrovo akivaizdoje sudėtingas, di- namiškas kultūros jėgas, iš kurių jis [tas objektas] iškilo, ir gali būti panaudotas kaip metafora ar - paprastesniu atveju - metonimija Zy- mėti jas žiūrovui. Nuostabą suprantu kaip demonstruojamo objekto galią sustabdyti žiūrovą jo kelyje, sukurti pagaunantį unikalumo po- jūtį, prikaustyti dėmesį.“* Greenblatto minimas „demonstruojamas objektas“ priklauso jo straipsnyje aptariamai muziejinei praktikai, tačiau taikytinas ir praeities tekstų aiškinimuisi. Rezonanso ir nuos- tabos energiją bet kuriuo atveju maitina laiko atstumas, paradoksali nuotolio ir priartėjimo įtampa, užsimezgus santykiui tarp „žiūrovo“ ir „Objekto“, skaitytojo ir teksto.

Kultūros istorijos ir, pasakytina, asmeninės skaitymo patirties pa- tikrintu požiūriu, literatūros kūrinių estetinė galia reiškiasi ir kaip jų rezonuojantis prasmės tirštumas, pulsuojantis sublimuotose kal- binėse formose, ir ši energija veikia, išlieka, keičiantis kontekstams. Pritraukti skaitytojų dėmesį ne tik į save, bet ir į kontekstą, išlaikyti jį pakankamai ilgą tarpsnį, reikalingą istorinio „sukeistinimo“ ir įsisavi- nimo dinamikai, nutolimo ir priartėjimo žaismei, kuri yra tikras isto- rinės hermeneutikos malonumo šaltinis - tai gali tik estetiškai vertin- gi meno kūriniai. Jų estetinė vertė praktiškai reiškiasi kaip tik tokiu komunikatyvumu. Teksto prasmė skleidžiasi, atverdama ir intensyvų jos kūrimosi procesą: perkeliant reikšmes iš užtekstinės tikrovės į tekstą, kuriant kalbinius pasaulio pratęsinius, įsitraukiant į dialogą su „svetimu žodžiu“, anot Bachtino. Šitą procesą paprastai suvokiame ir pirmiausia priimame ne kaip procesą, o kaip poetinės kalbos būdą - stilių. Individuali stiliaus kokybė - literatūroje su niekuo nesupainio- jamas savitas balsas - pasižymi turtinga minėto reikšmių perkėlimo ir sutvarkymo istorija, tačiau drauge ir gebėjimu tą istoriją paslėpti.

“ Stephen Greenblatt, „Resonance and Wonder“, in: Modern Literary Theory: A Reader, London: Arnold, 1996, p. 276-277.

13

Su šia aplinkybe susijęs literatūros istorijos apsčiai liudijamas dės- ningumas, kad tik pajėgi meninė kūryba geba perkurdama išlaikyti ryšius su savojo istorinio laiko tradicijomis. Kitaip tariant, tik nemen- kas talentas, koks buvo Maironis, galėjo patirti kūrybiškai vaisingą, pavyzdžiui, Mickevičiaus poveikį. Šis truizmas remiasi minėtu litera- tūrinės tradicijos paradoksu: tik aukštos prabos kūryba sukuria tokias tradicijos perimamumo formas, kurios leidžia tradiciją pamiršti. Dėmesys stiliui kaip paslėptam dialogui filologinius teksto tyrimus, paremtus istorine hermeneutika, atgręžia į literatūros antropologi- jos sritį. Wolfgangas Iseris literatūros antropologijos užduotį sieja su žmogiškojo pasaulio interpretavimo, aiškinimosi ir refleksijos prak- tika, kurią atveria būtent mimetinė literatūros specifika — pakarto- jantis, „dubliuojantis“, „inscenizuojantis“ diskursas, savitas kalbinis žmogaus pratęsinys. Sekti reikšmių mainus tarp literatūros teksto ir užtekstinio pasaulio, kūrybiškus autorinius pasirinkimus ir atradi- mus, daugialypį abipusį poveikį - vadinasi, akiratin įsileisti klausimą, »{kJam mes sukūrėme šį inscenizavimo būdą, ir kodėl jis lydėjo mus per mūsų istorija?“ Iš troškimo ne pakartoti („atspindėti“) tai, kas yra, o peržengti ribas plačiai suvokiamos kitokybės link, tiriant savąsias galimybes: ar tai būtų „išvirkščioji tikrovės pusė“, ar kitas percepty- vumo būdas, ar būdas susidoroti su kokia nors žmogiškąja situacija, sužadinantis tam reikalingas galias". Antropologinė teksto kaip kūry- biško tarpininkavimo tarp savasties ir kitokybės samprata čia nubréz- tą rezonansų lauko ar, Steinerio terminu - kultūros topologijos“* - re- konstrukcijos užduotį kreipia vertimo problematikos linkme. , Maironio kūryba kaip ribinis daugiakalbės literatūros tradicijos reiškinys skatina ją nagrinėti ir bendruoju vidinio (intralingvisti- nio), ir specialiu išorinio (ekstralingvistinio, įtraukiančio dvi kalbas) vertimo aspektais. Dėl to studijos pavadinimui atrodė paranki frazė iš Maironio eilėraščio „Vakaras (Ant ežero Keturių Kantonų)“, kuria

7 Wolfgang Iser, Prospecting: From Reader Response to Literary Anthropology, Baltimore, London: The Johns Hopkins University Press, 1989, p. 282-284. * George Steiner, op.cit., p. 425-426.

išsakoma laiko ir erdvės ribos patirtis. Maironio poezija taip pat yra reikšmingos istorinės ribos reiškinys — tiek specialiai literatūrinis, tiek ir platesnis, kultūrinis, susijęs su lietuvių tautinės tapatybės, kul- tūrinių, politinių visuomenės orientacijų kaita XIX-XX a. sandūros Lietuvoje?. Kultūros erdvėlaikio ribos - tai suintensyvėjusio vertimo vietos”. Apskritai lietuvių tautinio atgimimo literatūrinė kultūra išsi- skiria vertimų intensyvumu ir išaugusia jų reikšme. Tiek, kiek lietu- vių kalba rašomos ir skaitomos literatūros komunikacinis laukas ėmė įgauti autonomiškumo (visų pirma pradėjus leisti nelegalią spaudą), tiek stiprėjo poreikis į jį įtraukti savą, „gyvą kitados“ tradiciją, kurtą lenkų kalba. Neabejotina, kad šis įtraukimo, savito vertimo procesas vyko ir originaliojoje kūryboje. Maironis visuose Pavasario balsuose šalia savo programinių eilėraščių skelbė Mickevičiaus teksto „Daina“ vertimą „Vilija (Neris)“. Drauge savo poezijoje perkūrė atskirus moty- vus, vaizdinius, temas iš istorinės Lietuvos literatūrinio repertuaro. Kaip tik ši vertimo reikšmės akivaizdybė Maironio kūryboje kelia gana komplikuotas analizės problemas, kadangi šiuo atveju sudėtin- ga aiškiai atskirti vidinio ir išorinio vertimo ribas. Aptardamas vidi- nio vertimo specifiką, Steineris remiasi bendra nuostata, jog vertimo veiksmas kaip interpretacija apskritai būdingas kalbinei komunika- cijai („suprasti - tai versti'*). Mokslininkas argumentuoja, jog vidi- nis vertimas vienos kalbos ribose užtikrina literatūrinės tradicijos

» Šis Maironio vertinimas yra įsitvirtinęs lituanistikoje ir bendresniuose kul- tūrologiniuose svarstymuose (plg. Vincas Mykolaitis-Putinas, Raštai, t. u,

d. 1: Naujoji lietuvių literatūra, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2008, p. 328; Vanda Zaborskaitė, Maironis, p. 382; Kęstutis Nas- topka, Lietuvių eilėraščio poetika: XX amžius, Vilnius: Vaga, 1985, p. 24-25; Viktorija Daujotytė, op.cit., p. 265; Tomas Venclova, op.cit., p. 286 ir kt.). Istorikų vertinimu, Maironio poezija turėjo „milžiniškos reikšmės lietuvių tautinės savimonės tapsmui ir plėtotei“ (Egidijus Aleksandravičius, Antanas Kulakauskas, Carų valdžioje: Lietuva XIX amžiuje, Vilnius: Baltos lankos,

p. 289-290).

Jurij Lotman, Kultūros semiotika, vertė Donata Mitaitė, Vilnius: Baltos lankos, 2004, p. 6.

Žr. George Steiner, op. cit., p. 1-48 (skyrius „Understanding as Translation“ - „Supratimas kaip vertimas“).

20

15

gyvybingumą ir tęstinumą. Vidinis vertimas vyksta ir literatūrinės kū- rybos proceso metu, veikiant tos pačios kalbos kultūrinių, socialinių, istorinių dialektų įvairovei, ir literatūros recepcijos lygmenyje, kaip „diachronionio vertimo“ užduotis. Skaitydami kalbiškai ir istoriškai artimus tekstus verčiame beveik nepastebimai, o kuo tekstas labiau nutolęs nuo dabarties kalbinių normų ir reikšmės išteklių, tuo labiau skaitymas priartėja prie dvikalbio vertimo praktikos”. Steineris pažy- mi, kad neretai skaitome taip, „tarsi laikas būtų sustojęs“, ir nemaža dalis literatūros skaitymo paremta „tingiu vertimu“3. Vidinio verti- mo problematika, analizuojant Maironio kūrybą, akivaizdi kaip tik pastarajame, recepcijos, lygmenyje, ypač siekiant rezonansų lauko re- konstrukcijos. Tačiau galvojant apie Maironio kūrybos santykį su sava literatūrine tradicija, jį sukomplikuoja daugiakalbiškumo situacija: Maironio atveju vidinis, intralingvistinis, vertimas neatskiriamai su- sijęs su dvikalbiu vertimu, tačiau tokiu, kurio negalime laikyti verti- mu iš „užsienio kalbos“ griežtąja prasme. Kitaip tariant, susiduriame su įdomia ir šios studijos kuklų užmojį pranokstančia problema: kaip funkcionuoja literatūra kalbiškai mišrioje kultūros aplinkoje? Kaip vyksta minėtasis vidinis vertimas, kurį Steineris laiko literatūrinės tradicijos gyvavimo būdu, kai verčiama toje pačioje tradicijoje, bet iš skirtingų kalbų, nors ribos tarp jų nėra vertybiškai pažymėtos kaip tarp „gimtosios“ ir „užsienio“? Kitaip tariant, kaip vyksta vertimas tarp gimtosios ir kitos, bet ne svetimos kalbos? Pavyzdžiui, Maironis savo kūrybos metu susidūrė ne šiaip su lietuvių kalbos sociolektais, o su lenkų ir lietuvių kalbomis, kurios buvo vartojamos skirtingose tos pačios visuomenės sferose, skirtinguose socialiniuose sluoksniuose. „Tingaus vertimo“ skaitymuose Maironio tekstus perkeliame į savos kalbinės patirties lauką, bet galima bandyti įsivaizduoti, ir bent šiek tiek rekonstruoti, kaip toji poezija skambėjo žmonėms - tokiems, kaip Jonas Mačiulis - kurie namuose kalbėjo lietuviškai, iš gimna- zijos, kur mokėsi rusų kalba, laiškus seserims rašė lenkiškai, sakė

2 Ibid., p. 29. 3 Ibid., p. 28-29.

16

pamokslus, kalbas, skaitė paskaitas aukštosiose mokyklose lotynų, lenkų, lietuvių kalbomis, kūrė novatorišką lietuvių poeziją ir galėjo lenkų kalba parašyti poemą.

Jono Mačiulio amžininkui ir bičiuliui Vaižgantui buvo visiškai aki- vaizdu, kad Maironis - vėlyvas Vilniaus romantizmo literatūros au- gintinis: „senojo lietuviškojo romantizmo atžala, kaip ir mes visi jo kartos. Taigi tradicijos balsai ir rezonuojantys pasakymai, Maironiui rašant lietuvių kalba, turėjo atskambėti iš lenkiškosios literatūros. To- kiu atveju vidinio vertimo procesas vyksta tarp šių kalbų, kurias skiria kur kas mažesnis nuotolis (kadangi jos abi girdimos ir kasdienybėje vartojamos) nei svetimos, kad ir tobulai išmoktos, kalbos atveju. Ne vienas dvikalbis ar daugiakalbėje aplinkoje gyvenantis asmuo yra liu- dijęs ir galėtų paliudyti, kad pagrindinis tų kalbų vartojimo būdas - tai lengvas perėjimas nuo vienos prie kitos, kartais pačioje komunikaci- nėje situacijoje to net neįsisąmoninant, lyg būtų nejučia pakeičiamas dialogo registras“. Viktorija Daujotytė yra taikliai pastebėjusi, kad tai kalbos, vartojamos viena kitos akivaizdoje - ypač poezijoje*“. Bet ko- dėl tokiu atveju prasminga kalbėti apie vidinį vertimą? Juk tasai kalbų

4 Vaižgantas, Raštai, t. 18: Literatūros istorija 1913-1928, parengė Ilona Čiu- žauskaitė; vyr. redaktorius Vytautas Vanagas, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2007, p. 261. Išryškinta cituojant: Vaižgantui nekėlė rūpesčių galimybė lenkų kalba rašiusių XIX a. Lietuvos autorių kūrybą įvar- dinti lietuviškuoju romantizmu.

* Česlovas Milošas, kaip daug esmingų liudijimų šiuo požiūriu palikęs as-

muo, yra minėjęs ir „dvi kalbas, kuriomis buvo kalbama pakaitomis“ gim-

tosiose Šetenių dvaro netoli Kėdainių apylinkėse, ir, pavyzdžiui, Rusijoje ankstyvoje vaikystėje susiformavusius lenkų-rusų dvikalbystės polinkius:

„Buvau bilingual - dvikalbis. Nelabai žinojau, kodėl į vienus asmenis krei-

piuosi viena kalba, į kitus - kita“ (Czestaw Mitosz, Tėvynės ieškojimas,

p. 40; Maištingas Czestawo Mitoszo autoportretas: Pokalbiai su Aleksandru

Fiutu, vertė Birutė Jonuškaitė, Vilnius: Alma littera, 1997, p. 166.)

Autorė taip rašo apie Milošą: „Viena kalba kalbėti kitos akivaizdoje yra reta

sąmonės galimybė. Milošas apie gimtojo Šetenių krašto aplinką rašo lenkų

kalba, bet tarsi girdėdamas ir lietuvių kalbą, kalbą, įkūnytą vietų varduose, atsimenamų žmonių kalbėjimo intonacijose“ (Viktorija Daujotytė, Mindau- gas Kvietkauskas, Lietuviškieji Česlovo Milošo kontekstai, Vilnius: Lietuvių

literatūros ir tautosakos institutas, 2011, p. 48-49).

26

17

buvimas viena kitos akivaizdoje nebūtinai turi pasižymėti vidiniu pralaidumu viena kitai, panašiai kaip kasdienio bendravimo situaci- jose kiekviena kalba gali turėti savo autonomišką sferą (anot Milošo - būti vartojamos pakaitomis, kreipiantis į vienus, o ne kitus žmones). Tačiau Maironio poezija ypatinga tuo, kad joje kuriama tokia literatū- rinė lietuvių kalba, kuri gali išeiti iš pakaitinio vartojimo. Pavyzdžiui, yra pastebėta, ir išties krenta į akis, kad Antano Baranausko dvikalbė poezija yra būtent tokio pakaitinio kalbų vartojimo išraiška. Lietu- viški tekstai, ypač ankstyvojoje kūryboje, glaudžiai susiję su namų sfera, lenkiški - su socitumu”; lietuviškoje kūryboje dominuoja sodri jutiminė poetinio žodžio stilistika, lenkiškuose - stipresnis refleksy- vus, netgi pasirodantis vizijinis pradas (,,Piesn“ - „Giesmė“; „Cudny piosnki kwiat - cerce me i świat“ - „Nuostabi giesmės gėlė - mano širdis ir pasaulis“). Programinė poetinės kalbos refleksija atliekama lenkiškuose tekstuose, lietuviškuose ji realizuojama. Lenkiškų tekstų subjektas individualesnis, lietuviškų - bendruomeniškesnis. Mairo- nio kūryboje šie skirtingi kalbiniai registrai vidinio vertimo keliu su- lydomi į vieną literatūrinį dialektą.

Maironio poetinė kalba, jos kūrybiniai atradimai maironiano- je laikomi reikšmingiausiu Maironio indėliu lietuvių literatūroje”. Galima svarstyti, kad toji poetinės kalbos reforma buvo įmanoma kaip tik aptariamo paradoksalaus vidinio-dvikalbio vertimo keliu. Kaip pažymi Ricoeuras, troškimas versti neatsiejamas nuo intenci- jos „deprovincializuoti gimtąją kalbą“, plėsti savosios kalbos akira- čius ir atrasti jos „dirvonuojančius išteklius“**. Arba, anot Walterio Benjamino cituojamo Rudolfo Pannwitzo, „savąją kalbą išplėsti ir

*7 Egidijus Aleksandravičius, Giesmininko kelias, Vilnius: Versus aureus, 2003, p. 80-82.

Juos aptarė Zaborskaitė monografijos Maironis skyriuje „Stilius“ (Vanda Zaborskaité, op. cit., p. 147-163), Maironio poezijos, kaip klasikinės normos teikiamą „išraiškos formų repertuarą“, eilėraščio „išeities tipus“ išnagrinėjo Nastopka Lietuvių eilėraščio poetikos skyriuje „Maironio poetikos repertua- ras“ (Kęstutis Nastopka, op. cit., p. 24-46).

* Paul Ricoeur, Apie vertimą, Vilnius: Aidai, 2010, p. 13, 29.

28

18

patobulinti svetimąja', su svetimosios pagalba smarkiai išjudinti sa- vosios būklę”. Maironis, kaip novatoriškas poetinės lietuvių kalbos kūrėjas, su lenkiškuoju lietuvių romantizmu susijęs būtent univer- salia vertėjo intencija „tą patį pasakyti kitaip“?. Jei, kaip anksčiau minėta, pakaitinėje kalbų vartosenoje kiekviena kalba gali turėti savo stilistinę-reikšminę vartosenos erdve, Maironio atveju lietu- vių kalba sukuriama kaip palyginama su literatūrine lenkų kalba. Anot Ricoeuro, vertimo metu kuriamos kalbinės palyginamybės - „atitikmenys be tapatybės“, kurie „du nepalyginamus ponus padaro palyginamais“3. Todėl autorius pastebi, jog, pavyzdžiui, „Lutheris ne tik sukūrė lyginamybe, išversdamas Bibliją į vokiečių kalbą, [...] jis sukūrė vokiečių kalbą kaip palyginamą su Septuagintos graikų kalba ir Biblijos hebrajų kalba‘. Panašiai pasakytina ir apie Mairo- nio poetinę lietuvių kalbą lenkiškosios lietuvių romantizmo litera- tūros atžvilgiu.

Be abejo, ligšioliniai lyginamieji Maironio poezijos tyrimai, kurių atradimai apibendrinti Maironio Raštų pirmojo tomo (1987) komen- taruose, skatintų kelti teisėtą klausimą, kiek tasai vertimo vaidmuo, formuojant poetinę lietuvių kalbą, Maironio kūryboje sietinas ne tik su lenkų, bet ir su rusų, vokiečių, prancūzų kalbomis. Tačiau peržvel- gus Maironio poetinius vertimus ir tekstus, kurie siejami su minėtų kalbų poetinėmis tradicijomis, į akis krenta iškalbingas dėsningumas. Išskyrus eilėraščius „Pavasaris“, „Uosis ir žmogus“, kuriuose aptikta Friedricho Schillerio ir Johanno Wolfgango Goethe's poetinių suges- tijų, ir sonetą „Dievo meilė“, kurios ryšius su Gavrilos Deržavino ode „Dievas“ įžvelgė Vaižgantas, visi kiti eilėraščiai, pasižymintys inter- tekstiniais ryšiais, aliuzijomis, parafrazėmis su rusų klasikine poezija, bei vertimai iš rusų, prancūzų kalbų Maironio poezijoje buvo sukurti

* Walter Benjamin, „Vertėjo užduotis“, in: Walter Benjamin, Nušvitimai,

Vilnius: Vaga, 2005, p. 138.

Paul Ricoeur, Apie vertimą, p. 33. Ibid., p. 47-48.

3 Ibid., p. 48.

19

daugiausia po 1909 m.3*, Šie metai - tai studijoje bus aptarta atskirai — Maironio kūryboje susiję su esminga kalbinių modelių kaita.

Vis dėlto minėti trys ankstyvieji Maironio tekstai anaiptol nepanei- gia lenkiškojo romantizmo tradicijos dominavimo kūrybos pradžioje, Štai sonetas „Dievo meilė“ nepasižymintis ypatinga menine kokybe, kelia įtarimų, kad ir intertekstinis perkėlimas iš klasicistinės rusų poezijos buvo gana atsitiktinio pobūdžio. Ar veikiau - pragmatinio, nesusijusio su esmingesniais poetinės raiškos impulsais. Publikuotas pavadinimu „Sanietas“ 1892 m. Žemaičių ir Lietuvos apžvalgoje šalia programinio „Jo pirmoji meilė“ („Taip niekas tavęs nemylės“), šis teks- tas atrodo tarsi pastarojo komentaras, skirtas apsidrausti, atsverti ero- tinę programinio eilėraščio patriotinių jausmų iškalbą, tėvynės mei- lės aistringumą išlyginti Dievo meilės pagarbumu - lyg kad nebūtų suabejota šių meilės objektų vertybine hierarchija. Tuo tarpu kur kas esmingesni ankstyvosios Maironio kūrybos ryšiai su vokiečių „Audros ir veržimosi“ poezija greičiausiai mezgėsi tarpininkaujami „senojo lietuviškojo romantizmo“. Svarbi Saukos pastaba: „Į Lietuvą Goethe atėjo per Adomą Mickevičių - lenkų literatūroje ir per Maironį “3 Goethe, Schilleris - svarbūs Mickevičiaus (ypač ankstyvosios kūry- bos) autoritetai ir orientyrai. Tokį įtarpinto ryšio pobūdį liudytų ei- leraštis „Uosis ir žmogus“: nėra nereikšminga, kad, nepaisant labai bendros paralelės su Schillerio „Giesme apie varpą“, šis Maironio teks- tas yra parašytas vadinamąja Mickevičiaus strofa, sukurta baladéje „Trys Budriai“, kuri anuomet buvo plačiai žinoma Lietuvoje. Galėtu- me ir turinio požiūriu eilėraštį perskaityti kaip kritinę repliką garsiam pirmtako tekstui. Tikriausiai neatsitiktinai Maironiui tolstant nuo Vilniaus romantizmo tradicijos, jo poezijoje slopo ir ryšiai su minėtąja vokiečių poetų kūryba: vėlesniuoju kūrybos laikotarpiu neaptinkama

34 „Poeta“ (1905) „Poezija“ (1909), „Akys“ (1909), „Sonnet à Victor Hugo“ (1909), „Ačiū Tau, Viešpatie“ (1913), „Sudieu“ (1920), vertimai iš indų Rigve- dos (1923), „Draugo liūdesys“ (1926), „Ne pranašas, aš ne kovot...“ (1926), „Bažnyčioj gieda Aleliuja“ (1927).

3 Donatas Sauka, op. cit., p. 112.

36 Žr. Juozas Girdzijauskas, Literatūros terminų žodynas, sąs. 2: Eilėdara, Vilnius: Baltos lankos, 1998, p. 38.

20

ryškesnių, intertekstiškai apčiuopiamų sąsajų su jais, kitaip nei pir- majame Pavasario balsų leidime. Sauka, gretindamas 1904 m. Mairo- nio eilėraštį „Vakaras (Ant ežero Keturių Kantonų)“ su Goethe's „Ant ežero“, pabrėžia, jog ryšys tarp šių eilėraščių nėra tiesioginis: „Apie tolesnį [Maironio] žingsnį Goethės link labiau sprendžiame ne tiek iš paties Maironio, o kiek apskritai iš visos lietuvių lyrikos konteksto? Kitaip tariant, analizuojamas Maironio tekstas liudija tokią poetinės kalbos kokybę, kuri leidžia dialogiškai jį gretinti su pasaulinės poezi- josviršūnėmis, ir lyginamoji perspektyva čia veikia kaip skaitymui pa- sitelkiamas vertimo kodas, skaitytojo pasirinktas eilėraščio aiškinimo būdas, ne tiek tarptekstinio perkėlimo medžiaga.

Vėlesnės kūrybos eilėraščiai, siejami su rusų ir prancūzų poetinėmis tradicijomis - gal tik išskyrus „Poeziją“ - nepriklauso Maironio paliki- mo pirmaeiliams kūriniams. Kas kita tekstai, kuriuose galima aptikti ryšių su lenkiškuoju lietuvių romantizmu: „Vilija“ (1891), „Lietuva bran- gi“ (1891, 1920), „Daina“ („Už Raseinių ant Dubysos“ 1895), „Minija“ (1895), „Milžinų kapai“ (1895), „Rigi Kulm“ (1895), „Užtrauksme naują giesmę“ (1895), „Šatrijos kalnas“ (1909), „Čičinskas“ (1919). Be to, pažy- mėtini Maironio pirmųjų poemų „Lietuva“ (1888), Tarp skausmų į gar- bę (1895), Jaunoji Lietuva (1907) esmingi ryšiai su Mickevičiaus Konra- du Valenrodu, Ponu Tadu, Vladislovo Sirokomlės Margirio intertekstai, Maironio Raseinių Magdės (1909) ir Sirokomlės poemos Kilmingasis Jonas Ažuolragis sąsajos. Galima sakyti, kad Maironio poetinė kalba ir pagrindiniai pasaulėvaizdžio kontūrai formavosi intensyvaus dialogo su lenkiškąja Lietuvos literatūra situacijoje, kad vėliau tas dialogas galė- tų būti plečiamas ir kitomis kryptimis. Tad šio darbo tikslas - aiškintis Maironio ryšius su lietuvių romantizmo poezija lenkų kalba, apčiuopti ir aptarti vertimo būdu sukurtus „atitikmenis be tapatybės“ Maironio Poezijoje ir dvikalbėje Lietuvos literatūroje ~ atrodo visiškai pagrįstas.

Sekant Maironio ryšius su literatūrine istorinės Lietuvos tradici- ja, jos perkėlimo „anapus ribos“ judesius, būtina atsižvelgti į savi- tą tos tradicijos tvarką. Ankstesniame savo darbe Poetinės kultūros

" Ibid., p. 134.

21

formos: LDK palikimas XIX amžiaus Lietuvos literatūroje (2004), ku- riam impulsų teikė ir Maironio kūryba, rėmiausi bendraisiais kultū- ros reikšmių modeliais, atitinkančiais literatūros žanrų sistemą, kaip pagrindu, leidžiančiu peržengti kalbinės tekstų ribas, jvairiakalbius tekstus skaityti kartu ir literatūrinių formų lygmenyje atkurti tos sa- vitos tradicijos sąryšingumą. Tam tikru mastu šis tyrimas, išlaikantis daugiakalbės tradicijos sąryšingumo nuostatą, tęsiamas ir dabartinė- je studijoje. Be abejonės, klausimas, kaip toji tradicija veikė, kokios buvo jos ribos ir vidinė (taip pat - kalbinė) architektonika, reikalauja atskiros nuodugnios analizės. Šiuo atveju reikšmingas yra Radoslawo Okulicziaus-Kozaryno atkreiptas dėmesys į XIX a. (ypač laikotarpiu tarp sukilimų) Lietuvoje gyvą „lietuvių krašto literatūros“ („litewska literatura krajowa“) sampratą?. Iš autoriaus preliminariai nubrėž- to šios literatūros kanono? galima matyti, kad atraminis, kanoninis įvairiakalbės krašto literatūros tekstas buvo Lietuvos istorija, jos pasa- kojimas - pagrindinė jungiamoji tradicijos grandis. Galima tarti, kad krašto literatūra atitiko dar XIX a. pradžios Lietuvoje gyvavusią pilie- tinio tautiškumo savivoką. Iš jos iki XX a. pradžios formavosi „kraš-

3 Radosław Okulicz-Kozaryn, „Stanisław Moniuszko i kanon litewskiej li- teratury krajowej. Na przedpolu szczegółowych badań“ in: Teatr operowy Stanistawa Moniuszki: Rekonesanse, pod redakcją Macieja Jabłońskiego i Elżbiety Nowickiej, Poznań: Wydawnictwo Poznańskiego Towarzystwa Przyjaciół Nauk, 2005, p. 101-108.

3 Autorius, pabrėždamas, kad „lietuvių krašto literatūros kanono“ rekons- trukcija dar yra mokslinių tyrimų uždavinys, išskiria išsikristalizavusią, galimą apčiuopti jo dalį: „Be abejonės jam priklauso: Motiejaus Strijkovskio Kronika, Tado Čackio Apie lietuvių ir lenkų teisę, kalbiniai Ksavero Bogušo tyrimai, Teodoro Narbuto Lietuvių tautos istorija, Mickevičiaus „Baladės ir romansai, Vėlinių II dalis, Gražina ir Konradas Valenrodas su Albano ,Dai- na [t. y. „Vilija“ - B. S.] bei kiti jo poezijos kūriniai, tarp jų [...] sonetas ,Ne- munui. Labai reikšmingi yra Jonas Čečiotas, Juozapas Ignotas Kraševskis, jų literatūriniai kūriniai ir moksliniai darbai apie Lietuvą, Liudviko Jucevi- čiaus kraštotyriniai veikalėliai ir net satyriniai-groteskiniai renegato Placido Jankovskio, arba Johno of Dycalp, kūriniai. Taigi kanonas apėmė įvairiarūšę skirtingos kilmės ir pažiūrų autorių kūrybą; tai liudija didelę toleranciją ir plačią žodžio ,patriotizmas“ reikšmę“ (ibid., p. 105).

22

tietiškoji“ tapatybė, kurią apibrėžia skirtingos etninės kilmės asmenų istorinė atmintis, tapatinimasis su buvusios LDK teritorija (kraštu) ir pilietinės pareigos kraštui tradicija (XIX a. dažniausiai susijusi su ATR unijine politine orientacija). Tad Maironio tekstuose pirmiausia ir bus sekama šių trijų bendruomeninės tapatybės aspektų poetinė inter- pretacija, susitelkiama ties šiais teminiais centrais - istorinės atmin- ties pobūdžiu, kraštovaizdžio poetika, tautinės bendrijos socialinių ryšių vaizdavimu, liečiančiu anuomet ypač aktualią Lietuvos aukštuo- menės, jos kultūros santykių su modernia lietuvybe problemą.

Lietuvių krašto literatūros samprata, grindžianti šio tyrimo prie- laidas, nėra spekuliatyvus metakalbos terminas. Savitos literatūrinės tradicijos, kuriamos daugiausia lenkų kalba, bet įtraukiančios ir kitas krašto kalbines bendruomenes, nuovoką liudija kad ir žinoma Kristi- jono Donelaičio recepcija XIX a. pradžios Lietuvoje. Mickevičius, po- emos Gražina (1823) komentare reaguodamas į Liudviko Rėzos Kara- liaučiuje publikuotus Donelaičio Metus, išsako požiūrį, jog nekraštie- čio Donelaičio kūryba, išleista užsienyje „svetimšalio“, yra reikšminga „Savos tėvynės istorijai“. Mickevičius Donelaitį į lietuvių krašto li- teratūrą įtraukia, akcentuodamas istorinį jo kūrybos aktualumą. Jis nusakomas kaip atpažįstama kultūrinių realijų savastis („tikslus lie- tuvių liaudies papročių paveikslas“). Taip suprantamas istoriškumas krašto literatūros atveju yra pagrindinis reiškinių atpažinimo, grupa- vimo ir atrankos kriterijus, tolygus tautinės literatūros kanoną for- muojančiam kalbiniam kriterijui. Panašiais „kraštietiškais“ motyvais, svarbesniais už kalbinį, buvusios LDK kultūroje vadovavosi ir etniniai lietuviai: Simono Stanevičiaus ir Donelaičio pasakėčių rinkinio pra- tarmėje (1829) atiduodama pirmenybė Stanevičiui kaip „mūsų žemės rašytojui“, nepaisant chronologijos, neabejotinos estetinės Donelaičio vertės ir pripažįstamos kalbinės meistrystės“ .

Taigi „mūsų žemės rašytojai“ lietuvių krašto literatūros autoriai, dalyvavę XIX a. Lietuvos literatūros lauke, jį kūrę, neabejotinai veikė

+ Adam Mickiewicz, Dzieła, t. 2: Powieści poetyckie, Warszawa: Czytelnik,

1955, P- 54.

* Simonas Stanevičius, Raštai, parengė Jurgis Lebedys, Vilnius: Vaga, 1967, p. 45.

23

Maironio kūrybą, skatino gyvybingą dialogą. Nors nuo XX a. pradžios jievis labiau vertinti kaip „svetimšaliai“, tačiau sunku apeiti jų kūrybi- nio palikimo istorinę savastį. Maironio tekstuose pulsuojanti šios tra- dicijos energija yra ir programiškai įvardinta, pavyzdžiui, embleminiu tapusiame patriotinės tematikos eilėraštyje „Lietuva brangi“. Šio eilė- raščio subjektas, giedantis Lietuvos grožį, nėra pirmasis, jis prabyla po „dainių“, tėvynę „plačiai išgyrusių“, įsirašo į gyvuojančią tradiciją, beje, ir nesutikdamas su ja. Galėtume sukonkretinti šią poetinę nuo- rodą į XIX a. Lietuvos „mūsų žemės rašytojus“: tai neabejotinai būtų Mickevičius, Juozapas Ignotas Kraševskis, Vladislovas Sirokomlė. „Krašto literatūros“ dialogui tirti reikalinga redukuoti retrospektyvų kalbinio kriterijaus absoliutumą, siekti vertinti XIX a. Lietuvos litera- tūros reiškinius kaip iš principo kitaip veikiančią tradiciją. Taigi rei- kalinga bandyti pažiūrėti į „mūsų žemės rašytojus“ taip, kaip kadaise Mickevičius - į Donelaitį: nepaisant kitoniškumo, nenumenkinti jų neabejotinos savasties „tėvynės istorijai“.

Kas, žinoma, anaiptol nėra lengva ir gal tik iš dalies įmanoma. La- bai taikliai tai pastebėjo Sauka, minėtoje fundamentalioje studijoje stabtelėjęs ties kitakalbiais moderniais autoriais, tokiais kaip Johan- nesas Bobrowskis, Milošas, Oskaras Milašius, kurių tekstuose iš kitos kalbos ir kultūros perspektyvos atsiskleidžia lietuvių kultūros for- mos, realijos, vaizduotės elementai: „prisiminimai apie mus - iš kitos literatūros konteksto.“ Šie prisiminimai yra ir trikdantis kreipimasis, keliantis atsako poreikį:

Mums jie daugiau ką reikštų, jei užgautų mūsų savimeilę. Bet nege- bėjimas pagrįsti ir įtvirtinti savo istorinę būtį mus trikdo ir, dėkingi už nelauktą patronažą, mes nedrįstame megzti dialogo, kad paaiškin- tume, ką išsaugojome iš praeities ne tik kaip prisiminimą, bet ir kaip imperatyvą.**

Išties šios studijos galimybę atvėręs vienas pirmųjų trikdančių im- pulsų buvo Milošo Tėvynės ieškojimas, jo klausimas: „Kas toje Lie-

* Donatas Sauka, op. cit., p. 149.

24

tuvoje dėjosi.“ Norint tai suprasti, galima bandyti - kiek įmanoma - apčiuopti, kokia gi buvo toji keista, mums labai nepatogi ano meto lietuvių oda, kaip ją nusakė Mykolas Romeris:

Aš dar tuomet aiškiai nesupratau, kad mano oda yra savotiška - ne gry- nai lenkiška ir ne grynai lietuviška, bet ypatingai sukombinuota, kurioje randasi taip lenkystės, taip lietuvystės žymės - sena Adomo Mickevi- čiaus oda, ypatingas mūsų tėvynės istorijos padaras, - oda, kurioje ir

siela yra ypatinga, - ne lietuviška, bet ir ne lenkiška.

Tada galima būtų numanyti, kaip toji oda buvo keičiama. Tai ir būtų, sekant Saukos mintimi, galimybė praeities prisiminimui tapti jos imperatyvu. Žinoma, ši galimybė - panašiai kaip Alphonso Lin- gio aptartas asmens orumas** - negali būti tiesioginis tyrimo tikslas, veikiau anaiptol negarantuota pasekmė. Kaip vien valios pastangomis ir racionaliai apsisprendus neįmanoma siekti orumo ar užsibrėžti su- kurti vertingą meno kūrinį, taip vien valios pastangomis neįmano- ma įgyti istorinio sąmoningumo. Istorinis sąmoningumas, tęsiant šią paralelę, būtų tam tikrų „tikslingų darbų, į kuriuos pasineriame, šešėlis“, arba tai, kas, anot Milošo, tiesiai puolant išsisuka“*. Šios stu- dijos tikslingumas telkiasi ties Maironio poezijoje atliktu tradicijos vertimo darbu, nepaprastai intensyvia kalbinių pasaulio pratęsinių kūryba. Tikintis, kad ji leis pažvelgti į tai, kas buvo kūrybiškai pa- kartota ir pratęsta, ir į tai, kas įstrigo „neiškalbėjimo rifuose“*?, liko „anapus ribos“. Net jei iš anksto nėra aišku, ar „dėl to nuotykio reik džiaugtis, ar gailėtis“.

* „Mykolo Romerio autobiografija“, parengė Mindaugas Maksimaitis, in:

Lietuvių atgimimo istorijos studijos, t. 13: Mykolas Romeris, Vilnius: Saulabrolis, 1996, p. 190.

Alphonso Lingis, „Asmens tapatumas“, vertė Vygantas Aleksandravičius, Problemos, Nr. 61, 2002, p. 16-17.

3 Ibid., p. 17.

Milošo pastaba apie moderniosios literatūrinės poetikos uždavinį: Czestaw Miłosz, Zaczynając od moich ulic, Kraków: Wydawnictwo Znak, 2006, p. uo. Donatas Sauka, op. cit., p. 121.

44

47

25

REE

Maironio kūryba nuo pirmosios publikacijos 1885-aisiais iki pasku- tinio spaudoje paskelbto eilėraščio 1932-aisiais apima beveik penkis dešimtmečius. Dauguma tekstų, ypač lyrikos, buvo autoriaus gero- kai taisyti, kol pasiekė kanonine laikomą redakciją Maironio raštuose (pirmieji tomai, skirti lyrikai ir poemoms, išleisti 1926-1927 m.). Se- kant Maironio ryšius su istorinės Lietuvos paveldu dėmesys natūraliai susitelkia ties ankstesniuoju jo kūrybos laikotarpiu, kurio riba laiky- tina poema Raseinių Magdė, paskelbta 1909 m. Rekonstruojant tekstų sąskambius, reikšmių perkėlimo trajektorijas, atsižvelgiama būtent į to laikotarpio Maironio kūrinių pavidalus, tad atidžiai skaitytos skir- tingos publikuotų tekstų redakcijos. Siekiant išlaikyti XIX-XX a. san- dūros lietuvių kalbos, jos rašybos specifiką kaip savitą laiko ženklą, parodyti Maironio tekstus dalyvavus lietuvių bendrinės kalbos for- mavimosi procese, šie tekstai cituojami nekeičiant originalios rašybos bei skyrybos.

Šio tyrimo dalis - skyriai „Stebuklinga istorija: Maironio kūry- bos šaltiniai“ ir „Kas mums praeitį grąžintų: Ankstyvosios kūrybos istorinė poetika“ - parašyti dalyvaujant tarptautiniame moksliniame projekte „Nuo bajorijos iki dvarininkijos. Genezė ir tvermė etniškai nevienalyčiame senosios Respublikos regione“ („Od szlachty do zie- mianstwa. Geneza i trwanie na obszarach niejednolitnych etnicznie dawnej Rzeczypospolitej“; grant Narodowego Programu Rozwoju Hu- manistyki nr 12H 11 0016 80).

„Stebuklinga istorija“: Maironio kūrybos šaltiniai

Lietuvių kultūroje Maironis įsitvirtino kaip Pavasario balsų autorius. Retrospektyviai žvelgiant, poezijos rinkinio pirmosios publikacijos metai - 1895-ieji - iškyla kaip ryškus lietuvių literatūros ir kultūros riboženklis, pritemdantis Jono Mačiulio kūrybinio gyvenimo dešimt- metį, prabėgusį nuo debiuto Aušroje eilėraščiu „Lietuvos vargas“ 1885 m. iki Pavasario balsų. Jau vien kokybinis stiliaus skirtumas (tie- siog kontrastas) tarp pirmosios spaudos publikacijos ir rinkinio teks- tų rodytų, kad tas dešimtmetis pradedančiam poetui buvo labai turi- ningas. Klausiant, kaip formavosi Maironio stilius, žvilgsnis krypsta prie ankstyvųjų tekstų, juose ryškėjančių autoriaus rašymo motyvaci- jų, kurios savu ruožtu susijusios su pasirinktomis vertybinėmis nuos- tatomis bei laikysenomis tuometiniame literatūros lauke.

Pirmieji apsisprendimai

Apie Maironio kūrybos pradžią yra žinoma nedaug, tačiau paliudy- ti keli esmingi dalykai. Viena aplinkybė atrodo ypač reikšminga: tai kalbinis apsisprendimas kūryboje, savo svarba prilygstantis turbūt ryškiausiai lietuvių tautinio atgimimo mitologemai - Vinco Kudir- kos , atsivertimui“ į lietuvybę, veikiant Jonui Basanavičiui ir jo Aušrai. Maironis yra patvirtinęs, kad dar gimnazijoje pradėjęs eiliuoti lenkų kalba, dėl to iš pradžių norėjęs studijuoti filologiją‘. Žemaičių kunigų * „Baigęs gimnaziją 1882 metais [...], pateko į šv. Vladymiro universitetą Ki-

jeve, užsirašęs į filologijos skyrių, kame jį masino literatūros mokslas, nes jau tuomet buvo mėginęs rašyti lenkiškai eiles“ (Maironio ranka trečiuoju asmeniu parašytas curriculum vitae „Ord. Prof. Jonas Mačiulis-Maironis pralotas“ [1923], in: Literatūra ir kalba, t. 21, p. 366).

27

seminarijoje Kaune (1884-1888), „pramokęs geriau taisykliškos lietu-

vių kalbos“, ėmėsi rašyti lietuviškai: „proza Lietuvos Istoriją ir trumpą

Lietuvių literatūros vadovėlį“; tuo pat metu „pradėjo irgi mėginti lie-

tuviškai eiles rašyti.

Šį apsisprendimo tarpsnį yra labiau detalizavęs pirmasis Maironio

biografas Juozas Tumas-Vaižgantas, neabejotinai gavęs asmeninių

žinių ir iš paties poeto. Mačiulis, į kunigų seminariją įstojęs po viso

gimnazijos kurso ir dar po vienerių metų universitete, nebuvo perne-

lyg užimtas mokslais:

Neturėdamas darbo, iš pat pradžių kimba į lietuvių romantikus, isto- rininkus ir poezininkus pirmosios pusės XIX amžiaus. Studijuoja juos, persiima jų idėjomis, kaip ir jie viską lietuvišką ima apoteozuoti; paga-

liau imasi parašyti lietuviams pirmąjį jų gi istorijos vadovėlį [...].5°

Gyvenimo pabaigoje, 1923 m. universitete Kaune skaitytoje „Pas-

kaitoje apie Donelaitį, Maironis pats paliudijo šį savo tautinės savi-

monės formavimosi epizodą, paminėjo Adomo Mickevičiaus kūrybą,

tarpininkavusią ir pažinties pradžiai su lietuvių literatūra:

28

Aš patsai nors anksti pamylėjau Lietuvą, bet šiaip, nedrįsdamas tuo per daug pasirodyti. Bet kuomet Mickevičiaus veikaluose išskaičiau žinelę, kaip Lietuva turi didį savo poetą [...], tuomet pradėjau didžiuotis, kad ir

aš lietuvis.” Anot tolesnio Vaižganto liudijimo:

Sudeginęs griežtai visas lenkiškąsias savo eliukubracijas, Mačiulis jau

visai rimtai ima „dainuoti“ lietuviškai.5

49 Ibid.

5 Vaižgantas, op. cit., p. 218.

5 Maironis, Raštai, t. 3, kn. 2: Lietuvos praeitis, Trumpa visuotinės literatūros istorija, Apsakymai apie Lietuvos praeigą, straipsniai apie visuomenę ir lite- ratūrą, parengė Irena Slavinskaitė, Vilnius: Vaga, 1992, p. 748.

5 Vaižgantas, op. cit.

Susiklosto toks Maironio kūrybos pradžios vaizdas: talentingas jaunuolis, iš tradicijos pirmuosius poetinius bandymus rašęs lenkų kalba, pasineria į „krašto literatūrą“ - Lietuvos romantizmo istorikų bei poetų veikalus, kurie sutvirtina ligtolines jo pasyvias patriotines nuostatas, paskatina domėtis lietuvių literatūra ir galiausiai - rašyti lietuvių kalba: pirmiausia Lietuvos istoriją (literatūros istorija yra sa- votiška jos tąsa), o paskui ir poeziją. Autoriaus liudijimu, Apsakymus apie Lietuvos praeigą jis baigė rašyti 1886 m., t. y. antrame-trečiame kurse; o 1888 m., studijuodamas paskutiniame seminarijos kurse ir ruošdamasis išvažiuoti tolesniems mokslams į Sankt Peterburgo Romos katalikų dvasinę akademiją, Antanui Baranauskui įteikė šiam dedikuotą poemą „Lietuva“. Taigi, kas Kudirkai buvo Aušra, Mairo- niui — „lietuvių romantikai, istorininkai ir poezininkai pirmosios pusės XIX amžiaus“. Tautiškumą kaip savo kūrybines galimybes Ku- dirkai leido įsisąmoninti lietuviškas laikraštis - modernybės ir viešo- sios erdvės ženklas, Maironiui - Lietuvos istorija bei poezija lenkų ir lietuvių kalbomis.

Vis dėlto ryžtingas kalbinis apsisprendimas, liudijamas simbolinio gesto - sudegintos „griežtai visos“ lenkiškos eilės - negalėjo būti pa- remtas vien ankstesne, kalbiškai mišria literatūrine tradicija. Jį turėjo skatinti tuometinė nelegalios lietuviškos kultūros aplinka, kurioje jau buvo išryškėjusi viešo lietuvių kalbos vartojimo būtinybė bei galimy- bės. Tad ir Maironio tapatybės poslinkį, susijusį su kalbos pasirinki- mu kūrybai, ne mažiau bus paveikusi Aušra, į kurią bene pirmaisiais studijų seminarijoje metais Mačiulis išsiuntė savo eiliavimo bandymą. Tas poveikis niekur taip raiškiai nebuvo išsakytas kaip Kudirkos ar Žemaitės atsiminimuose, bet tikriausiai nėra atsitiktinis dalykas, kad rengdamas ketvirtąją savo istorijos laidą Raštams Maironis pratar- mėje įrašė tą patį lotynišką epigrafą, kuriuo savo garsiąją „Priekalbą“ 1883 m. pirmajame Aušros numeryje pradėjo Basanavičius: Homines historiarum ignari semper sunt pueri", Būsimasis Maironis galėjo

3 Maironis, Raštai, t. 3, kn. 2, p. 31. * Ibid.

29

įsidėmėti „Priekalbos“ autoriaus pacituotą Jacobo Grimmo mintį - „Die Sprache ist unsere Geschichte“ („Kalba yra mūsų istorija)“. Visa „Priekalbos“ retorinė įtaiga yra paremta mintimi, jog žmogaus ir ben- druomenės (tautos) buvimas laike - jų istoriškumas - yra visų pirma kalbinis, reiškiasi kalba. Tuomet tampa ypač svarbu, kuria kalba tas laiko išgyvenimas, jungiantis tautinę bendriją, yra išsakomas, per- duodamas - tiek poetine kūryba, tiek istorijos rašymu.

Biografiniame Maironio pasakojime į akis krenta istorijos ir poezi- jos paralelė, netgi akivaizdus istorijos pirmumas - ir kalbant apie bū- simojo Maironio skaitinius, ir apie kūrybą: Apsakymai apie Lietuvos praeigą, žinia, yra ir pirmoji, 1891-aisiais paskelbta būsimojo Maironio knyga. XIX a.