MAIRONIS

RASTA

TRYS TOMAI

MAIROND

RASTALI

POEMOS

BBK 84L1-5 Ma-i8i

Redakcinć komisija

JUSTINAS MARCINKEVICIUS (pirmininkas)

VITAS AREŚKA VANDA ZABORSKAITE

-Knyga parengė, <omentarus parašė IRENA SLAVINSKAITĖ

Maironis

Ma-181 Raštai: 3 t. / Įvadą, [p. 8—48], koment. parašė, knygą parengė I. Slavinskaitė; Red. komis.: Justi- nas Marcinkevičius (pirm.) ir kt.— V.: Vaga, 1987—1988.

[T.] 2: Poemos.— 441 p., [16] iliustr. lap. ISBN 5-415-00086-0

Maironio Raštų tritomio antrame tome publikuojamos poemos: „Lietuva“

(1888), „Tarp skausmų į garbę“ (1895), „Jaunoji Lietuva“ (1907) ir kt. Taip pat apsakymas „Peiliukas išgelbėjo“, lenkiškai rašytos poemos „Znad piki" Ver L IM 25 -i liei win liana:

BBK 84L1-5 an LI 4702390102—138

> 109-188 M 852(08) —88

ISBN 5-415-00086-0 © „Vagos“ leidykla, 1988

POEMOS

JAUNOJ! LIETUVA

ĮŽANGA

Kur šiandieną Jinai? Miega jos milžinai; Po žemių jų ilsis krūtinė! Kaip po audrų didžių Kad ant marių plačių Užmiega vilnis paskutinė. Kur garsioji šalis, Varius savo vilnis Lig Dono ir marių Juodųjų?.. Vienas garsas tiktai, Vien apžėlę kapai Beliko iš amžių senųjų! Miega bočių šalis! Apsiniaukus naktis Tiek amžių kaip jai nebeśvinta!., Veltui meldi aušros, Miršta balsas maldos, Vien gailios tau ašaros krinta! Gedimino laikus Vaidelutis garsus Prikeltų!.. bet kur vaidelutis? Aukso kanklių balsai Nebeskamba visai; Ir dainių giesmynas menkutis. O tačiau Lietuva Tik atbus gi kada: Ne veltui ji tiek iškentėjo! Kanklių balsą išgirs,

6

Miegąs kraujas užvirs,

Nes Kryžius gyvatą žadėjo. Skausmuos jėgos išaugs,

Atgimimo sulauks:

Jau blaivosi orai aptemę.

Tik į darbą greičiau!

Tik mylėkim karščiau!

Tik, vyrai, pajudinkim žemę!

PIRMOJI GIESME

I

Ar pažinotė Rainį, kurs Atkaičiuos ryveno?

Bus jau ketveftas metų kaip našlė jo pati.

Na, ir buvo gi vyras! Nors prieš mirtį apseno, Lenkės žilo jo plauko giminėlė plati.

Dieve, duoki jim Dangų! Nieks žmogaus nesutiko, Kurs ant jo ką galėtų pasakyti piktai:

Patarimo reikėjo ar paskolint skatiko,—

Kur daugiausia išminti kaip ne Rainio takai?

O kaip ūkį žiūrėjo! Tokio, būdavo, javo Susidėjęs nerasi, nors apeitum pavietą:

Jo kviečiai, vasarojus lyg kad rūtos žaliavo;

O kaip tankūs! Per žingsnį nematai lyg per skietą. Ir mylėjo gi ūkį! Ar svečiai užvažiuos,

Ar per šventę po pietų su šeimyna visa

Kai išeis apžiūrėti, kaip išrodo laukuos,

Tai jam, būdavo, žodžiai plaukte plaukia tada. Vieną kliaudę turėjo (kas gi jų neturėjo?),

Nors jį ponai guodojo ir už stalo sodino,

Nuo jo lenkišką žodį nieks išgirst negalėjo,

O jog kalbą sugraibė, kas gi to nebežino.

Ir ne tai patriotas jis ten buvo koksai,

Kaip dabar kad išmano vyrai, mokslus ištyrę! Bet Rainys taip jau rado; taip kalbėjo tėvai;

Tai pats Dievas, jam rodės, tokią kalbą paskyrė. Dieve, duoki jo sielai karalystę Dangaus!

Verkė, laidoją kūną, įo kaimynai visi.

Neberasi šiandieną tokio būdo žmogaus;

Kita virto gadynė; patys žmonės kiti.

8

II

Nebe tie ir Atkaičiai! Ar tai Dievas neduoda? Ar per daugel išmano mokslus ėję vaikai? Lig Sekminių iššluosto paskutinį aruodą;

O paskui kaip maitinas, vienas, Dieve, žinai.

O matušei lyg saulė kaipo pirmgimis švietė, Per tai, būdavo, vaiko niekados nepabaus. Nieks nesako, kad būtų sau koksai tinginys, Kaip Mažeikos dykūnai, ką paimsi nuo krašto; Bet nedaug nusimano, o kitų neklausys; Norints galvą guldytum, jis tau, rodos iš rašto, Vis tą patį bevaro: „E, duonelės užteks,

Ir meteliams galelį šiaip be taip gal sumegs!“ Tikrą tiesą pasakius, ne vieni tik Atkaičiai: | Visur žmonės dejuoja, kad taip ūkis nupuolė; Laima žmoniška būtų, dirvos deria lig šiolei, Bet geriausias jų sultis siurbia dielės-maskoliai: Abrusitelių šerti pilną šalį privarė;

Mums patiems gi į darbą visur kelią uždarė.

HI

Jaunesnysis gi Juozas būdo buvo, ant veido Gyvas tėvo paveikslas. O jog mokslo nebaidės Ir mažam jam nebuvo neapykantoj raidės

Kaip Laurynui, tai tevas jj j Kauną išleido.

Čia nemaž patarimais ir Juška prisidėjo.

(Buvo geras tai ponas, pačią vedęs gan šauną, Bilazaro vienturtę.) Jis tai Juozą mylėjo

Ir tėvams prikalbėjo mokslan leisti į Kauną.

IV

Buvo giedras tą metą, bet ankstybas ruduo. Vyrai kviečius vagojo; paskučiausi vainikai Baigė vysti; priskynus jų saujelę, sesuo Puošė broliui kepurę; liūdnai švilpė sėjikai. Vis tai dėjos į galvą mažas Juozas tada: Kaip, bekinkant jam arklius, kudakavo višta; Kaip matušė kelionei ryšelius dėstinėjo;

Kaip praleido lig tilto ir per visą tą laiką Glostė vargšą sūnelį; kaip abudu verkśleno. „E jau, matuš, bent liaukis, vien tik birbinus vaiką“, — Maldė tėvas nepykdams, vien iš įpročio seno.

V

Kiek tai metų praslinko!.. Kiek nubėgo vandens

Į mares tolimąsias nuo to giedro rudens,

Kad kaip mažas paukštytis, dar nematęs vargų, Skrido mažas Juozelis iš tėvučių namų

Į nežinomą šalį, tarp žmonių svetimų!

Kiek tai skausmo matušei!.. Betgi švietė tada

Jai per ašarų miglą nors žvaigždė tolima

Bent po metų sulaukti tos brangios valandos, Valandos iškilmingos jos nešioto sūnaus,

Kad mišias prie altoriaus pirmąkart užgiedos

Ir, jai verkiant iš džiaugsmo, seną galvą suspaus: Kad net motinos kitos su pavydu sakys: „O, laiminga Rainienė! Vargo ta nematys O dabar?.. Kad ateis netikėta mirtis, Teks vienam gal Laurynui jai užmerkti akis!..

|<

VI

Kaune Rainio Juozelis tiek tik vargo tematė, Iki sodžių apmiršo, paverkślenęs trumpai.

10

Jo uolumą prie mokslo ir gabumą supratę,

Jam mokytojai sakė: „O, išlėks tas aukštai!“

Nuo mažens neturėdams prie žaislų palinkimo, Savyje užsidaręs, su draugais maž broliavos;

Jam nuobodžios išrodė linksmos dainos įaunimo; Vien tik mokslas rūpėjo; vienos knygos sapnavos. Norint buvo jaunesnis už moksladraugius savo, Senio vardas jam duota, nieks nežino kada.

To tai senio pagalbos jų visi reikalavo,

Kai kam būdavo moksle teks sunkesnė našta.

O kad vasarą grįžo aplankyti tėvų, g“ Laukė tėvas kaip saulės parvažiuojant sūnaus:

Bet kalbos ir jautrumo daug nematės tarp jų: Būdo buvo abudu gana kieto, sunkaus.

VII

Vien gražioji Onytė, atvira visados,

Kaip pavasaris linksma, brolį šnekint mokėjo; Jai tai Juozas ne kartą lig gaidžių valandos,

Ką iš knygų išskaitė, pasakoti turėjo.

Jis jos lavino protą, ją rašyti mokino,

Jai ant žemlapio rodė viešpatijų ribas;

Kai istoriją šventą ji maždaugel pažino...

Net graikų ir romėnų pasakojo dėjas.

Bet Onytei daugiausia tie patiko karionių Pasakojimai gražūs iš senovės laikų,

Kuomet papoms paliepus, plaukė minios krikščionių Šventą žemę vaduoti iš nelaisvės turkų.

Apie šventąją žemę ir Rainienė tankiausia Dievobaimingai klausės, net jai ašaros krito:

O paskui jai sapnavos, būk pamokslą gražiausią Sakąs Juozas, o žmonės verkią viens už kito. Buvo Juozas ne kartą iškalbingas tikrai;

Tada švietė jam veidas, kaip žydrasis dangus; Ir bažnyčią mylėjo: bet vargu ir patsai

Bežinojo ik šiolei, ar jis kunigu bus.

11

VIII

Dienos slenka palengva; metai bėga risčia. Žmogus auga bežiūrint... dar greitesniai pasęsta; O mirtis netikėta savo jėga slapčia

Ką nuo krašto užgriebia, tas į užmirštį skęsta; Toks likimas ant žemės čia keleivio-Žmogaus! Pernai šlajomis braukė ant raroty Rainys— 3 Šiandien žemė šaltoji jo krūtinę prispaus, Gentys smelčių saujelę ant duobės užbarstys!.. Kai į drebančią ranką vaško paėmė žvakę, Mirdams pašaukė Juozą ir jam tiek tik pasakė: „Man nebuvo, vaikeli, to žadėta sulaukti

Nors senatvės gale, ko taip troškau karštai!.. Neužmiršk mano žodžio: iki galo ištraukti Gimnazijos mokslą, o paskui!.. Pats žinail..“ 5 Ar jam užėmė žadą? Ar širdis gal apsalo?.. Tiek tik sūnui prieš mirtį pasakyti tespėjo;

Bet suprasti jo norą lengva buvo lig galo:

Jį ne vienas tik Juozas numanyti galėjo.

IX

Juk bažnyčios tarnybos Juozas pats nesibaidė: Kaip malonūs jam buvo subatos vakarais

Tie nešparai prie žvakių! Kur jo mintys neskraidė, Kai vargonai dudeno dievmaldingais balsais!

Tos apytamsoj žvakės! Tie griaudingi vargonai! Tas ramumas, kurs dvasiai tiek be žodžių pasako! Tas nematomas Viešpats, prieš kurį milijonai Amžiais krinta ant kelių kaip ta dulkė ant tako!.. Vis tai Juozui iš mažo jautrią širdį griaudino

Ir bažnyčios tarnybai atsiduoti masino. Pašaukimas tai buvo? Dievas geras žinojo!

Bet, jau penktąją klasę baigęs, Juozas galvojo Užsivilkti suknelę. Jo svajones šviesias

Trukdo mirdamas tėvas: liepia baigti klases.

12

X

Kas gi tai atsitiko?.. Su Atkaičiais per kelią, Vedęs pačią vienturtę, valdė dvarą Juška;

Už ausų raitė ūsus, smailią kirpo barzdelę, Ūgio buvo nemažo, o pakaušė plika.

Buvo geras tai ponas. Nesiskundė kaimynai, Kad ką būtų nuskriaudęs; tik maž ūkio žiūrėjo: Svečią vaišinti mėgo; jo aplinkui beržynai Rudeny ir per žiemą nuo medžioklių skambėjo. Pas save seną Rainį kvietė tankiai Juška:

Tai bites kapinėti, tai pasėti javus;

Gimus Juozui, prie krikšto nešė pats su teta,

O paaugusiam vaikui siuntinėjo žaislus. Kad, jam einant į mokslą, gabumus jo regėjo, Juškai vaiko pagailo: kam tur kunigu žūti?

Ir į mokslą aukštesnį tėvui leist įkalbėjo, = Nes tada tas galėsiąs net ir vyskupu būti.

Bet per vasarą Juozą pas save į jaunimą Pavadinęs, kaip gyrės, jį mylėti mokino; Pasilinksminęs vynu, ne tai per užmiršimą,

Ne tai ji malonuodams, savo žentu vadino.

XI

Vienais metais už Juozą Juškos Vanda jaunesnė, Kad penkioliktus baigė, jau kaip rožė žydėjo; Panaši į matušę, tiktai ūgiu aukštesnė;

Norint būdo gan lengvo, gerą širdį turėjo. Rods, matušė gan tankiai jai primint neužmiršo Bilazarų gentystę, kurie — lenktis nepratę!

Ir širdy rūpestingoj įai Mankauskį jau piršo, Kurs du šimtu valakų Vilniaus banke užstatė. Bet jos Vandzia dar maža iki šiol tegalvojo Apie aukštą matušės pranokėjų kilimą;

Jai tik Jupos rūpėjo ir vien tą težinojo,

13

Kaip prikalbinti tėvą, kad sukviesty jaunimą. Rods, Mankauskio jai tiko erżilai kaip ereliai: Rausvos, ilgos jiems kartys, žemę kapsto rūstingai! Bet vėl Juozui užtraukus skardžią, šauną dainelę, Jo baritonas mielas širdį gundė jausmingai.

XII

Baigdams šeštąją klasę, Juozas Glinskį pažino. Glinskis Jonas už Juozą vienais metais tiktai Buvo moksle aukštesnis ir ne kartą mėgino Prisiartint prie Rainio, bet šis laikės šaltai. Na, ir būdai jų buvo jau tikrai nevienodi: — Vienas atviras, gyvas, pilnas siekių aukštų, — Antras šaltas iš tolo, kurs net atskirą žodį, Tarsi sverdamas svėrė, lyg bijodams klaidų. Kas tikėti galėjo, kad tą kliūtį nemenką Tuodu priešu pašalins ir sau ranką paduos? Bet ateina tie metai, kad žmogus neužtenka Jau pats sau ir nuliūdęs ieško draugo drauguos! O, laimingi tie metai ir jų gražios draugystės, Kad nesuteptas širdis ir jų pirmas svajones Mezgia siūlais auksiniais, idealais jaunystės, Aukštus gražina siekius kaip artista tepliones! O, žvaigždėtos svajonės ir jų jautrūs pinikai, Kaip pavasariui auštant pirmučiausi vainikai, Kai, dar šalčio nematę, galvą laiko aukštai Ir, į dangų sužiurę, vien svajoja tiktai!

O, laimingi tie metai, kurių pirmos draugystės Lyg ant vaško ant dvasios neišdildomu pirštu Idealus išrašo kaip teises karalystės,

Kad senatvė pati jų paskui neužmirštų!

XIII

Jonas Glinskis ir Juozas kad arčiau pasižino Jų taip priešingi būdai į akordą gražiausį,

14

Tarsi pindamies pynćs, kaip balsai pianino

Kad ir pakelia dvasią, ir taip lepina ausj!

Kiek tai karty antrieji begiedojo gaidžiai,

Ir ant Žaliojo kalno mėnuo blyško prieš rytą,

O jiems kalbos-svajonės vis tekėjo saldžiai

Apie aukštą jų siekį, širdyse įrašytą!

Aleksotos pakalnės buvo jų numylėtos:

Čia tai Nemuno vilnys eina juosta plačia;

Čia tai vasaros naktys, tylios, ramios, žvaigždėtos Apie Dievo gražybę jiems kalbėjo slapčia!

Čia lakštingalas tankiai savo stemplę mėgino, Pasislėpęs žilvičiuos, ir jų sielas ramino.

Čia, jiems kalną užlipus, kurs vadinas Linksmoji, Kaip tam Nemunui vilnys Jonui žodžiai tekėjo. Juozas klausės nurimęs, o dangaus ankstyboji Vakarinė žvaigždelė jam iš tolo spindėjo.

Čia tai Jonas ir Juozas viens kitam išpažino Savo paslaptį šventą, ir abudu išvydo,

Kad tas pats pašaukimas juodu gundė, masino, Kad į šalį tą pačią jų sumanymai skrido:

„Kiek tai pikta ant žemės! Kaip čia klaidžios kelionės! Žmonės ieško, svajoja... randa laimę vien slidžią. Ar tai vertos to triūso mūsų tuščios karionės? Juk verčiau apsiskirti tiesą aukštą ir didžią! Śviesti žemės pakalnei žiburėliais žvaigždės!.. Vesti klystančius žmones į Dangaus karalystę!.. Ir kentėti, ir vargti vien dėl Dievo garbės...

O, kaip aukštą ir gražų siekį tur kunigystė!“

XIV

Nebužilgo bus metai: Juozas vienas tiktai

Kartais Linksmąją lanko, bet tam proga reta. Vakarais čia kaip pernai šviečia žvaigždės aukštai! Naktys żavi!.. Bet draugo jau nebėra greta. „Seminarijos rūmas taip iš tolo bausmingas;

15

O kiek atilsio dvasiai! Kiek ten švento darbštumo! Jonas, juodą suknelę apsivilkęs, laimingas! Džiaugias, radęs ten dvasiai vietą tikro ramumo. Kaip prailgo belaukti!.. Dar du mėnesiu liko Gimnazijai baigti, kaip tėtušiui norėjos!..

Ką per laiką prabėgusį veikt atsitiko?

Kokios mintys belankė? Kokios naujos idėjos?“ Vis tai Juozas netrukus apsakyti ketina

Savo draugui, kurs jį ant Velykų vadina

Pas save į Sokaičius; ir tenai apkalbės,

Kuomet kunigo rūbais apsivilkti galės...

XV

Ar tai rasit iš aukšto jau koksai pranešimas? Ar pati jau nujaučia širdis valandą savo? Tik čia Juozui užslinko įstabus nuliūdimas, Ir baritonu tokią giesmę sau uždainavo:

Lakiok belakiojęs, paukšteli gražus; Kur tūpsi, ar pats bežinai?

Kai margus per audrą iśliesi sparnus, Ar skrisi, kur nori patsai?

Tačiau nebijok! Dievas sergės tave, Be Jo tavo plunksna nekris; Iš aukšto Jis žiūri Apveizda guvia Ir sergsti tamsiausias naktis.

Kai vėjas sušvilps ir tau lizdą sugriaus, Plačiai po miškus išnešios —

Paleisi tada griaudų balsą plačiaus, Nutūpęs aukštai ant šakos.

O žmonės, nudžiugę dėl tavo stemplės, Linksmesniai prie darbo pakils;

Ir tavo garbė per girias nuskambės! Ir šiaurio kaukimai nutils!

16

ANTROJI GIESME

I

Pavasario dienos išaušo, prašvito; Pabudo užmigę gamtos veikalai;

Ir meldė nuo Viešpaties apdaro kito Bailiai iš po sniego išlindę šilai. Numetusi ledą, nudžiugus Venta, Bučiuodama krantą, banguoja, putojas Ją sveikina pempės giesmė įprasta

Ir žagrę išėjęs mėginti artojas. Prasijuokė saulė skaisčiais spinduliais, Vaikai vienmarškiniai palangėmis šildos, Dabinasi girios drabužiais žaliais;

Ir žiedas ant kalno iš pumpuro gvildos. Velykos! Velykos!.. Kas jūsų nelaukė, "Kaip vaikas margai išrašyto kiaušinio! Taip jūsų šį metą eilė nusitraukė! Norėjot atvykti be rūbo žieminio.

Bet štai ir sulaukėm! Giesmė velykinė Išbėgo į tolimą dangų šaunai;

Užkaito iš džiaugsmo atšalus krūtinė, Ir laimės ilgėjos nubudę sapnai.

Bet laimę sutiksi ant žemės retai;

Ji taip kaip pavasario šypsos saulutė: Tai meile nušvinta, tai žiūri šaltai; Net dreba vainikai, ją rūsčią pajutę.

H

Ant kranto Ventos stovi rūmas švarus: Išbaltintos sienos, rausvi kaminai,

SE Į kelią alėjos! Šermukšnių kerus Net vieśkelini puošti sodina tarnai. Aplinkui, kur žiūri, net miela žiūrėti: Šeimyna kaip skruzdėlės kruta, darbuojas! Dirvonai aparti, takai nuravėti, O sodnas liepais šimtamečiais didžiuojas. Tai Goštauto dvaras!.. Pažįsta visi Jo valdančią ranką tikrai geležinę! Nečypdo jis žmones: pas jį nebasi Ir piemenys, bandą į lauką išginę. Užtai jo dvare vienas ponas tegali Galvoti. Klausyti — jo sąlygos kietos. Kiekvienas iš anksto paskirtą tur dalį Nudirbti, ir tinginiui nėra čia vietos.

HI a

Jadvyga taip pat, nors duktė jo vienaitė, Nesėdi sau rankų kaip poni sudėjus: Sodina jurginy kerus su tarnaite,

Pati jiems su grebliu ežias išakėjus.

Jai akys kaip našlėse spindinčios rasos, Šilkais sumazgytos geltonosios kasos, Meili kaip pavasario pirmas dvelkimas!.. Bet žiūri iš veido slapta nuliūdimas.

Ją Goštautas myli, kaip tėvas tiktai Tegali mylėti, bet žodis retai

Karštesnis jam sprūste kada beišsprūdo: Tiek darbo jis turi!.. Ir tokio jau būdo! Jos motina širdį auksinę turėjo;

Ji niekam žodelio skaudaus nepasakė; Ar buvo laiminga? Ar daugel kentėjo? To niekas nežino; užgeso kaip žvakė!

Su ja tai Jadvyga ilgais vakarais Galėjo kaip linksmas paukštytis čiauškėti;, Jai mirus, żodeliais laisvai atvirais Nebėra prie ko nuo širdies prakalbėti.

16

IV

Motiejus ant švenčių iš Vilniaus pagrįžo; Jau baigia klases, o dar vėjus tebgaudo: Nors raukosi tėvas, jis kaip įsitižo,

Tai žvirblius ir varnas nuo ryto bešaudo. Su kuo tada žodį prašneksi? Su kuo?..

O saulė taip šviečia! Pavasario oras

Nuo pagirio dvelkia, krūtinę bučiuoja. Taip sieloje giedra! Pažadintas noras Lyg, rodos, ko ilgis, lyg meilę sapnuoja. Bet nėra Jadvygai kada besapnuoti; Jauniems jos pečiams rūpestys nepigus: Drabužį ir maistą šeimynai paduoti.

Ir, baigiantis metams, suvesti galus.

O čia ir garnys pagiry suklegeno, Pernešęs po pažasčia kregždę juodmargę: Reiks pusdienį siųsti, kaip buvo nuo seno, Nes valgyt norės darbininkai pavargę. Ant galo, nuo. darbo nulikus, Jadvyga Įbėgo į saliūną prie pianino;,

Užgauti nors vieną jo skambančią stygą Kiek laimės ir džiaugsmo, ji viena težino!

V

Ir skausmą, ir džiaugsmą atdengti laisvai Vienam pianinui Jadvyga paprato; Jis vienas ją gali suprasti visai, Jis vienas, jai rodos, našlystę jos mato; Kaip skundas į Dangų jo skrysta balsai, Ir pakelia dvasią, ir širdį sukrato!.. Štai, mirus matušei, bus metai dveji,

Tik jam savo paslaptis paveda ji! "Ir jis ją supranta: širdies paslapčiausią Jos maldą atjaućia ir jai paklusnus

19

Tai verkia ar džiaugias, tai skundžias ar klausia, Tai skelbia skaisčiausius mergystės sapnus. Šiandieną, kad skleidžiasi spinduliuos lapas,

Kad dvelkia malone pavasario kvapas,

Jadvyga ir draugas taip stygomis šneka,

Taip jiem valandėlės kaip pasakos lekia,

Kad nieko nemato, negirdi svečių,

Kurie, užsiklausę svajonių skaisčių,

Nedrįsta pratarti: akordai prapultų;

Bet irgi klausytis slapta neiśpulty.

VI

Jadvyga pakėlė žydrąsias akis,

Ir visas jai kūnas iš karto nutirpo.

Ją diegte nudiegė kita kibirkštis!

Norėjo pašokti; bet kojas pakirpo Nematoma jėga: jai priešais stovėjo Jaunikis gražus, nepažįstams visai;

Kaip ugnys safyro jam akys spindėjo. O veidą dabino pirmieji ūsai.

„Odi profanum vulgus et arceo“*,— Atsiliepė Glinskis juokaujančiu tonu, Pertraukdamas tylą.— Varyk mus namo! Matyt, nebelaukei tokių nevidonų!

Bet mano moksladraugis Juozas Rainys, Kurį aš prieš tamistą apkalbinėjau,

Taip muziką sakosi mylįs žynys,

Kad mes... nagi teisinkis pats, geradėjau!“ Čia Juozas jau lūpas atverti ketino, Širdis jam tvaksėjo, plačiau atsidarius; Bet pana Jadvyga klausyt nemėgino, Kaip paukštis paspruko, tik „perprašau“ tarius; Pašaukus tarnaitę, jai liepė skubėti

* Eilė paimta iš Horacijaus, lib. III, carm. I. Lietuviškai: „Neapkenčiu nepašvęstos gaujos ir varau nuo savęs“

20

Prašyti ponaitį ir poną greičiau.

„Svečiai iš Sokaičių!.. ir taip netikėtai!.. Dievuliau! Kad būtų dar kiek žmoniškiau, Švariau apsitaisius! Dabar nuo pat ryto Ik šiol nesivilkusi apdaro kito! 4 Plaukai pasišiaušę kaip šiurpės nuo vėjo; Basa...“ Čia net verkti Jadvyga norėjo.

VII

Nuo Goštauto dvaro, uż mylę geroką,

Ant rėžių siaurų neturtingai maitinas Sokaičių bajorai; nors arti temoka, Savitarpy ponais-paliokais vadinas.

Per teismus nuplikę, basi į bažnyčią Žingsniuoja ir vien prieš miestelį apsiauna. Prašnekink lietuviškai juos norints tyčia, Jie tyli; vien barzdą išpūsdami šauną.

Jų moterys austi marginių nemoka,

Prie darbo gan tingios ir snausdamos ruošias; Bet polką po aslą patrypdamos šoka

Ir išeigai perkelio jupomis puošias.

Nususę Sokaičiai ne Goštautui pora,

Kurs tūkstantį margų su viršumi valdo. Bet Glinskį jis gerbia kaip tvirtą bajorą, Kursai nesipūsdamas ūkio neardo.

Jis Glinskiui ir Joną išleisti padėjo

Į mokslus, sušelpdamas ji reikale;

Todėl neužmiršta ir šis geradėjo

] petį bučiuot su guodone gilia.

VIII

„A, sveiks, ilgaskverni! — pravėręs duris, Motiejus pasveikino klieriką Joną.—

21

Bijau, ar dūšelė į dangų neskris,

Gavėnei supliuškinus juodą sutoną“.

„Ne taip jau tur būti išrodome baisūs, — Jam Glinskis atsakė — Kad mūsų būrys Vis auga: štai mano moksladraugis taisos Taip jau seminarijon: Juozas Rainys!“ „Oi sergėkis, tamista, to geradėjo! —

Į Juozą Motiejus juokaudamas tarė.— Matyti jam velnias rimtai įkyrėjo:

Prieš jį ne vienam pašaukimą įvarė“.

„O vis tik jtraukt ne kiekvieną jis gali, — Atkirto Rainys.— Kas velniop jau težiūri, Tasai, apsirinkęs sau juokdario dalį, Verčiau ilgaragių pasirenka būrį“. „Veizėkit! naguotas, nepėsčias Rainys! Tur būti plėšrių ilgasparnių ainys!..

Aš, tartum nujausdams svečių juodsparnių, Dvi varni pašoviau; žiūrėkit šitai!

Juk kaip nepavaišint svečių malonių, Kokių net iš kelmo išspirsi retai“.

„Na, tokia ir puota, koksai medininkas! Bet varna lyg moterų būtų lyties;

Ne dvasiškam luomui! Verčiau savininkas Jaunikiui gražiam ją prispaus prie širdies!“ Atsakymas Juozo Motiejui patiko

Už tai, kad skolingas šis jam nepaliko,

Ir ėmė bučiuoti, karštai apkabinęs,

Lyg būtų nuo šimto jį metų pažinęs.

IX

Pagriżo ir Goštautas; darbus paliko, Nes svečias aplanko, tai Dievas aplanko; Ir nors pavardė Rainio jam nepatiko, Bet, to neparodęs, jam padavė ranką.

O Jonas jam mylimas buvo tikrai,

22

Kursai, su Motiejum sutikęs śirdingai, Kaip draugas ir perspėjo jį atvirai,

Ir lenkė prie gero gana pasekmingai. Todėl ir Motiejus dabar nebe tas,

Kaip pirma kad buvo kaip vėjas suklydęs; Kaip vyras apleido draugystes piktas,

Jų visą paikumą ir blėdį išvydęs.

Ir tėvo gerove dabar nedidžiuojas; Nestato kaip čiaužiantis sliekas ragų; Karštai pamylėjęs tėvynę, darbuojas, Žinodams, jog nėra dienos be vargų;

Tik saujoj sugniaužęs nelaiko skatiko,

Tr norints užmanymus turi gerus,

Bet būdo gan minkšto kaip buvęs paliko; Ant galo liežuvis ne kartą aštrus.

X

„Bet kur tai Jadvyga?“ — jo tėvas užklausė. „Tur būti, — atrėžė Motiejus, — dar rėdos, Juk moterų būdas — išrodyt gražiausia!

O čia jaunikaitis — ne vaikas pelėdos“.

Net prakaitu Goštautui veidas nubalo:

Ir gėda dukters, ir atsakymo kvailo!

Ir tai dar prieš ką!.. „Paikas!“ — tarė ant galo. Užgautos mergaitės ir Juozui pagailo,

Ir toj valandoj, neapkęsdams giliai Motiejaus, jau lūpas atverti norėjo;

Jam švietė žnairiai iš akių spinduliai;

Bet čia pro duris ir Jadvyga įėjo.

Kad būtų dabinusi, to neregėti!

Bet pats jai nebūtų galėjęs artista

Ar ką beatimti, ar ką bepridėti:

Gražių moteriškių čia taktas neklysta. Śneka nesirišo, visus išmėginus

Takus; pats Motiejus, juokuoti pradėjęs,

23

Nutilo; Jadvyga lyg ko nusiminus;

Mažai tekalbėjo ir josios gynėjas.

Savitarpy vienas, kaip sako, tebus

Ar atbulas, ar įkyriai nešnekus,—

Išdžiūsta kalbos turtingiausia vaga;

Palieka užkrėsti visi jo liga.

Tik Glinskis, kaip Goštauto tikras namiškis, Šiek tiek dar berišo netvarkią krūvelę, Juokais pasakodamas: „Šiandie jiems kiškis, Važiuojant į Aukštdvarį, peršokęs kelią“.

XI

Čia Mauša Rudbarzdis, pravėręs duris, Jarmulką nuvožęs, maldavo karštai: „Šviesiausias poneli! Juk kaina nukris; Aš moku brangiau, kaip man gyvą matai!“ „Ta atilsio man nebeduos kirmėlė Šiandieną“, — lyg pykdamas Goštautas tarė, Bet džiaugės: graži jo teliukų veislė Žydeliui akis iš kaktos net išvarė.

„Be reikalo, Mauša, neaušink burnos, Kaip vien kakaryku, taip vien kakaryku Dainuodams. Sakiau, ir nebus atmainos: Jei nori derėtis, eik pirkti gvaizdikų!“ (Jau buvo besakąs: keliauk prie mužikų.) Rods, Mauša žinojo jau Goštauto būdą, Nekart nuo jo pirkdamas gyvulį, grūdą; Bet žydo nuo amžių jau toks papratimas: Ilgiau paderes,— bus laimesnis pirkimas. Kai Goštautas, perprašęs savo svečius, Išėjo užbaigti derybas su žydu, Jauniesiems, dar vingius padaręs kelius, Lyg papūtė oras sveikesnis į vidų... Susėdę arčiau, net juokuoti pradėjo;

O Jonas ir Juozas, Jadvygai priminę

24

Nebaigus jai skambint, labai malonėjo Išgirsti bent užbaigą jos galutinę.

XII

Jadvyga visaip išsisukti mėgino;

Bet Glinskis ir Juozas taip meldė širdingai! Ji sakėsi skambinti ant pianino

Tiktai tesimokanti, gal ir klaidingai. Kitiems nepapratus atdengti jausmų,

Ji žino: skaudu ir nelengva jai bus

Tą draugą prašnekinti tarp svetimų, Kuriam patikėjo slapčiausius sapnus.

Bet veltui Jadvyga išsikalbinėjo!..

Kai jau įvairiausias spragas išmėgino, Kai Juozas patsai padainuot prižadėjo, Ant galo jau sėdosi prie pianino.

Užgavo akordus. Jų vienas už kito Skardžiai nuskambėjo tolyn kaip gandai!.. Nutilo!.. Jai akys kaip žvaigždės nušvito, Ant baltojo veido nuraudo skruostai. Dabar lyg atplaukę balsai iš Dangaus, Kaip verkiančios vilnys siūbavo ir pynės. Tai diegė į širdį iš skausmo gilaus,

Tai monais vaidinos skaisčiausios gražybės, Tai nešė ramumą kaip girios tėvynės! Śopeno noktiurnai! Kiek slepiat gilybės! O, veltui nuo jūsų širdis kada gynės!

XIII

Dar ausyse gaudžia, neskamba balsai! Nutilo!.. Neplojo Jadvygai nieks bravo, Tik angelas pralėkė, rodos, patsai!

Tik, rodos, per sapną krūtinė siūbavo.

25

Gal žodį be reikalo davė Rainys Dainuoti!.. Bet davė ir jo nemainys! Giliai atsiduso, lyg oro plačiau Norėdams pasemti iš savo krūtinės;

Ir žodžiai paplūdo kas kartą griaudžiau, Tarytumei kanklės skambėjo auksinės:

Iš aukšto švietė jaunam keleiviui Žvaigždė ant dangaus Ir rodė kelią į giedrą šalį Ramumo brangaus. Bet netikėtai užtemdė dangų Plačiai debesis!.. Ir suklaidino keleivį jauną Giria ir naktis!..

Kaip jaunas sapnas skaisčios malonės

Dievaitė šitai,

Pamojus ranka, keleivį veda,

Kur švinta rytai!

Antai jau rausta aušros padangės... Bet liūdna jaunam:

Apleis keleivį graži dievaitė, Teks eiti vienam!..

XIV

Jadvygai ir žodžiai, ir tonų balsai

Patiko; net akys iš džiaugsmo žibėjo; Tiktai užganėdintas Juozas patsai

Nebuvo: jam stygos per jautrios skambėjo! Ir, permainęs balsą jausmingai malonų, Rimtai uždainavo baritono tonu:

Nors, žinau, rūpestingos čia ant žemės kelionės Niekados neapšviesi, viltis!

Betgi aš nemaldausiu kaip didžiausios malonės, Kad man Viešpats użmerkty akis!

26

Apsiverkti nemoku, pasiskyst negaliu: Nesupras žmonės mano skundos!

Ir nueisiu pro šalį su tuo skausmu giliu, Kurs be žodžio paliks visados.

Čia Juozui širdis taip pradėjo tvaksėti, Kad balsas ant karto nutrūko suklydęs. Dar buvo iš naujo mėginęs pradėti Neužbaigtą giesmę, bet, priešais išvydęs Jadvygą, jos ašarų pilnas akis,

Nutilo tarytum sugautas vagis!

XV

Pabaigęs derybas, jau Goštautas buvo Linksmesnis: nuo žydo atlupo šimtinę! Nemaž jų į Krokuvos iždą pakliuvo,

Ir toji, jis tiki, nebus paskutinė.

Nors tiek kaip bevaikis Baduonių Kmita Jisai akademijai duoti negali;

Bet tautišką mokslą sušelpt kai kada

Ir jis neužmiršta, jam nešdamas dalį. „Čia mūsų mokyklose žūva dvasia! Vaikai nepažįsta tėvų praeities!

Ir žingsnis už žingsnio visų akyse Užlieja verpetai maskolių vilnies!

Vienoj tik dar Krokuvoj aukuras senas Šventų palikimų lig šiolei kūrenas!..“

Ne taip nusiminę vaikai aimanavo;

Bet Goštautui veltui užginčyt mėgino: Jis vien tiktai galvą skurdžiai belingavo: „Pas mūsų tiktai, kaip ištautint, težino! Todėl ir Motiejų į Krokuvą leis,

Kad, mokslą ten baigęs, pažintų tą kraštą, Kursai nuo Jogailos kultūros keliais Mums nešė brolystę, ir laisvę, ir raštą...“

27

XVI

Svečiai išvažiavo. Jadvyga ilgai

Jų tarškantį briką akelėms lydėjo. Tarytum ko trūko! Lyg dygūs nagai, Krūtinę surėmę, gilyn vis skaudėjo! „Bet argi tai kunigu Juozas jau bus? — Nuliūdusi klausė Jadvyga savęs.—

Tur galvą nemenką ir moksle gabus, O mokslas su galva aukštai jį išves. Taip jautrią tur širdį, o Žmonės, žinai, Be meilės jam karštą atšaldins krūtinę; Atvės idealai, gražiausi sapnai,

Žmonių melagystę iš anksto pažinę.

Jo alpstančią širdį ji žadint mokėtų, Jam būtų gaivinančia ryto rasa,

Kaip angelas-sargas karštai jį mylėtų, Jo siekiams aukštiems atsidavus visa! Ir vienas ant kito saldžiai pasirėmę, Bežengtų sau bendrą kelionę greta;

Iš meilės šaltinio sau galią pasėmę, Nelenktų pečių po sunkiausia našta!“

XVII

Tarytum iš miego pabudus ant galo, Pati net pabūgusi savo sapnų,

Jadvyga mėgino, užsėdus prie stalo Bemegzti, bet kliudė per daug atmainų! Nesisekė darbas. O mintys vis bėgo

Kas kartą tos pačios, lyg tyčia kankino!.. Atsiminė: Juozui daugiausia pamėgo Noktiurnas nuo „cis-moll“! Ir jau pianino Akordus paėmus, iš naujo pradėjo Kartoti Šopeno noktiurną gražiausį; Balsai vėl žavėdami supos, skambėjo

28

Ir skelbė raminantj skausmą švenčiausį, Kurs neturi žodžių, tik balsas stygų

Jį neša į Dangų nuo žemės vargų. „Kodėl tai, Jadvyne, tau šitas patiko Noktiurnas? — atsiliepė tėvas ant galo.— Ar negut Rainys tuos garus tau paliko? Ne veltui dukrelei ir veidas nubalo! Girdėjau: ir Rainiui noktiurnas Šopinis Patiko, tačiau neužmiršk niekados:

Kad tarpas tarp jo ir tavęs begalinis!.. Ir jį išvaryk iš siaurutės galvos!“ Motiejus juokuodamas buvo prataręs, „Kad žmonės vis lygūs: Adomo veislė! Neturto užlopiama esant skylė!..“

Bet Goštautas rūstas, plačiai atidaręs Akis, lyg jam žodžio pritrūko gerklėj, Nuėjo sau gulti, labanakt netaręs.

TRECIOJI GIESME

I

Pabudo iš miego nuraudę rytai. Pakilo saulutė, bet dar neaukštai;

Dar braukia rasas nuo kasų: O rasos kaip perlai ant lapų sužibo, Vainikų galvelės prie žemės nudribo Ir tūkstančiais spindi varsų.

Pasveikino rytą budrus vyturys. Kas kartą išveizdi aiškiau pagirys; O saulė vis lipa aukščiau.

Keli spinduliai net ir langą užgavo, Per medžių šakas nedrąsiai sužaibavo Ir žiūri į vidų skaisčiau.

Bet veltui bežiūri skaisčiau spinduliai: Dar Juozas ir Jonas tebmiega giliai; Net Ruzė Glinskiutė pikta:

Seniai pasirėdė gražiais perkeliniais, Žiedais užsimaustė šviesiai misinginiais! Atauš pagalios arbata.

Ar žadinti, Glinskienė įau nebežino; Du kartu sukosyti, rods, pamėgino,

Bet jų nepaleidžia miegai. Lyg, rodos, ir gaila jų sapną baidyti: Jau išnaktos buvo, o šviesą matyti Pas juos buvo vakar ilgai.

Tikrai, apie ką taip ilgai jie kalbėjos, Žinoti Ruzytei labai gal norėjos,

Bet kas tenai juos besupras? Tik, rodosi, brolis kalbėjo už du,

30

O Juozas iš reto: „AŚ noriu, žadu: Bet kaip? Vienas Dievas išras...“

H

„Na, vyrai! — atsiliepė Glinskis drūtai.— Lig priešpiečiui miegta dykūnai tiktai!

Iš miego nei mano žmona Neišsuka sviesto, o juk, indaroką Aukštai pasiraičiusi, suktisi moka. Gana bekirmyti, ganai“

Užgėdinti vyrai iš lovų kūliais Išvirto, o saulė skaisčiais spinduliais Tiesiog į akis jiems žiūrėjo.

„Ir mano jau boboms belaukt nusibodo; Važiuot į bažnyčią jau laikas išrodo: Nemaž ten žmonių nubildėjo.

Šiandieną, vyručiai, brangus Atvilkys*;

O jūs besivartot kaip lauže lokys!“ Vis Glinskis jiems varė nuo galo: „Už Kauną atsiėmėt skolą šiandieną: Gal vakaruot teko ten naktį ne vieną;

Bet marš nusiprausę prie stalo!“

„Kalbi nežinodamas, — tarė pati: Paklausk, kuomet atgulė vakar? Kiti Seniai jau miegojo saldžiai.

Bepumpi kaip ubagas, pupy sau puodą Pabėręs: užmigt ne tik mokslas neduoda: Pasiekia visur rūpesčiai“.

„Kas žmoniškai šneka, iš karto suprasi! Pačios, pasivožęs po puodu, nerasi Tokios kaip manoji sena!

Kokie rūpesčiai tiems beūsiams tikrai?

* Kitur sakoma: Pravadų diena. Senovės bažnyčioje tą dieną naujai apsikrikštiję nusivilkdavo baltą rūbą; iš to: Atvilkys.

31

Nevaišino Aukštadvario ponas gerai? Ar apdavė kuo mergina?“

Čia pažvelgė Ruzė į Juozą slapčia. Tas gėrė arbatą, esąs kaip ne čia; Tylėjo, kaip žemę pardavęs!

O Ruzei tarytum kas širdį įgnybė: Ar būtų jai Juozas šiąnakt per kvailybę Be reikalo prisisapnavęs?

HI

Bildėjo ir rūko nuo ryto keliai. Kieno kiek jmanomi buvo arkliai, Tas porą pavalkais užkinkė; Pėsčiųjų kaip gulbių devyni pulkai; (Nuo jų apdarų marguliavo takai) Žingsniavo, būriais susirinkę.

Ant vyrų daugiausia sermėgos milinės; Mergaičių gi jupos margai čerkesinės; O rūtos dabina kasas. Į Užventį plaukė. Didi atlaidai, Ir bonės raudonos, ir graudūs varpai Dievotules kvietė visas.

Pratėgminės dvarponių minkštos karietos Ik šiolei netrinksi: bažnyčioje vietos Už auksiną vis atsiras: Sulėkusiems ponams pusiau tik sumos Vis šveicorius vietą lazda iškamuos, Daužydams sermėgiams kupras.

IV

Jei Dievui tik lūpų užtenka garbės, Žemaičiai kaip žvaigždės Danguj bežibės, Jų balsas padanges apleks:

32

Ar gieda Ražančių, ar šventą Antaną: Ar valandas apie Švenčiausiąją Paną,— Jų nieks iš tiesų neperrėks.

Bet maldai ir širdį jie turi neśaltą; Ledais tik paviršiumi laiko apkaltą;

Ji tirpsta per „Šventas Dieve!“ Ir Vilniuje, ten Aušros Varty angoj, Šventoj Kalvarijoj, garsioj Kretingoj, Stebuklais brangiam Šidlave!

Bet visą širdies jų suprasi įautrumą Tada tik, kad „Pulkim ant kelių“ per sumą Užtraukia bažnyčia visa!

Kad dreba net sienos nuo balso ir griausmo, Už nuodėmes ašaros veržias iš skausmo Ir krinta kaip Dievo rasa.

Taip jausti ir melstis tik vargšai tegali, Kurių nuo senovės nelepintą šalį Beslėgė vargai ir vargai!

Ir žudė kryžiuočiai, ir baudžiavos spaudė, Ir kraujo, ir ašarų upės bemaudė, Retežius gamino draugai!

V

Tą giesmę, Strazdelio nekaip išgalvotą, Tą „Pulkim ant kelių“, tiek kartų giedotą, Rainys iš pat mažo girdėjo!

Šiandieną tačiau taip kita jam išrodė: Kiekvienas jos posmas jam širdį lyg skrodė, Ir ašara akys žibėjo.

Štai žmonės pavargėliai meldžia malonės! Ir jam iš krūtinės nors neina dejones,

Bet kelias ne rožėmis klojas. Dar užvakar buvo gražaus pašaukimo Jam kelias taip aiškus; dabar apšvietimo Maldauja, ant kryžkelio stojęs.

2. Raštai II sa

Ne tai, kad tikrai nežinotų, kur žengti; Bet skaudančią širdį nelengva palenkti: Gali tik ją laužti kaip plieną!

Kad norints bent protas jam aiškiai prašnektų! Dar Juozui šiandieną jo balso užtektų! O, rodos, užtektų šiandieną!

Ir, matomai, Viešpats išklausė meldimo; Štai Juozui pagailo gražaus pašaukimo: Suaugo su juo nuo mažens!

Net pašaipą kartais už jį iškentėjęs, Ar gal jj bemėtyt, kaip šėlstantis vėjas Kad blaško lapus iš rudens?

VI

Kad „Pulkim ant kelių“ beūžti nustojo Ir kunigas „Gloria“ jau užgiedojo, Pakėlė ir Juozas akis.

Praslinko tada pro jo pakraštį dvieju: Tai buvo Jadvyga su broliu Motieju, Bet ją Juozas matė užvis!

Kas tuokart su juo atsitiko, nežino; Tik veltui su atida melstis mėgino;

Jo mintys vis klydo ir mišo. Tai, rodės, iš jo besityčios Juška! Tai širdį lyg dilgė erškiečių šaka! Tai, rodės, kas pančiais surišo!

O kartas nuo karto vis grįžo mintis, Kaip ta paslėpta pelenuos kibirkštis, Kad, vėjui papūtus, atgyja:

Jadvyga čionai! Ko nulindus jinai? Nejau, angelėli, ir tu pažinai Skaudžiausią širdies kalaviją?

Dar pažvelgė kartą... Ir viską užmiršo! Vienintelis jausmas nin paėmė viršų: Ar buvo tai meilė? Gal ne!

34

Gal buvo tik broliškas gailesčio jausmas, Kuriam mylimosios daugiau sopa skausmas, Kaip savo paslėptas dugne!

VII

Suma jau pasibaigė. Vienas už kito Bajorai pro žmones laukan išsirito; Poroms klebonijon betraukė.

Vikaras pamokslą pasakė griaudingą; Sutrynė ne vieną širdelę jausmingą!.. Bet ponai pamokslų nelaukia.

Nors Juozas bažnyčios apleist neskubėjo, Tačiau iš pamokslo nedaug ką girdėjo: Kitur jo beskraidė mintis.

Jis žino: dabar pas kleboną pilnai Svečių susirinko, turbūt ir jinai!.. Ten traukte jį traukia širdis. Seniuką kleboną aplanko visi: Guodoja jį ponai ir vargšai basi; Visiems atdari jo namai. Pas jį ir į teismą ateina kas dieną; Kaip tėvas skaudžiai jis apšaukia ne vieną, Tačiau atsileidžia ūmai.

Šiandieną nemaža svečių susirinko; Pirmiemsiems vežėjai jau arklius bekinko. Asesorius kunigus skaito:

Atvykti be bilieto jiems nevalia!.. Tačiau valdininką apeisi šalia, Jei įis nuo degtinės apkaito.

VIII

„Per daug dievobaimingas tamsta esi! — Atsiliepė Ruzė.— Štai laukiam visi

35

Mes tamstos seniai... net prailgo!" „Norėjau,— atsakė Rainys, — paklausyti, Kaip sakos pamokslas;, juk rasit sakyti Pačiam prisieis neužilgo“.

Jadvyga į Juozą čia taip pažiūrėjo,

Kad tas net prisiekti širdy panorėjo Daugiau nesijuokt niekados. Motiejus, kurs apžado tokio nedarė, Bemaž kone verkti Ruzytę privarė, Kad ta nesilaiko mados:

„Dabar mat panelės kitoniškai klastos, Tr uodegas išpučia kaimiškės prastos... Ne rožės iš dangiško daržo!“

„Iš Dievo malonćs!..— Glinskytė stebėjos.— Tai ar apsileisi?.. kaip sodžių verpėjos, Kurios net stuomens nesuvaržo“.

„Na, gražios merginos! Gana jaunikaićius Iš kelio klaidinti! Seniai, į Sokaičius Žiūrėdami, žvengia arkliai!“ —

Namo juos beragindams, Glinskis sušuko: Skilvys mat išaikęs jam grobus susuko Ir kurkė po pilvą pypliai.

Nors davė klebonas stiklelį išmesti, —

Per tai tik gavai įkyriau pasigesti Zalibarščių ir lašinių!

„Gana jau, besoti!..— jį Glinskienė mokė: — Nors kartą bent liaukis su pasaka tokia! Net gėda kaimiečių žmonių“.

IX

Nors Ruzei Motiejus gana įkyrėjo, Tačiau kad į kelią jai ruoštis padėjo, Pritūpčiodamas mandagiai, —

Mergaitei širdelė minkšta atsileido, Skruostai net užkaito ant apskrito veido,

36

Ir akys nušvito smagiai.

Užmiršo tada, kas jai šiąnakt sapnavos, Ir taip su Motiejum meiliai šnekučiavos, Kad, rodės, ir tam nusibos.

Jadvygai ir Juozui vieniems pasilikus, Akims jų netyčia bailiai susitikus, Iš karto pritrūko kalbos.

Pritrūko iš karto kalbos ir drąsos!

Taip merkias iš karto žmogus nuo šviesos, Kad trykšta tiesiog spinduliai;

Bet akys daugiau nekaip žodžiai atdengia: Giliau jos į širdį nedrąsią nužengia Nekaip iškalbingi piršliai.

Jadvyga ir Juozas nedaug sau pasakė; Bet širdys gana sutartingai jiems plakė; Ir veltui drovėjos aikštės:

Abudu suprato kiaurai širdimi, Jog sau nebebus niekados svetimi, Ar džiaugsis kada, ar kentės.

X

„Mus tamsta per vasarą dar aplankysi? — Paklausė Jadvyga.— Juk gal atsiminsi Našlaičių ir savo draugų?“

„O, noro netrūktų,— atsakė Rainys.— Bet puikūs čia rūmai, o aš vargdienys; Man skirta vien kelias vargų!“

„Kodėl gi vargų? Kas kam skirta Dangaus, Aš to nežinau; tik žinau, nuo žmogaus Priklauso dažniausiai likimas;,

O tamsta, tikiuosi, visai ne iš tų, Kurie nepasiektų net rūmų aukštų, Jei tvirtas bus pasiryžimas“.

„Ne koks aš didvyris, kaip tamsta manai!

Bet pertvaros yra, kurių milžinai,

87

Ir tie nepajėgtų išgriauti;

Jos amžiais išaugo lig mūsų laikų; Čia jėga neveiksi, o melsti aukų... Ne! Meilės vargu elgetauti!“

„Jei noras bus karštas, šalčiausius ledus Sutrupins, bet tamsta per daug išdidus,

O tai nemaža nuodėmė! Tačiau ateitis, aš tikiuosi, parodys, Kad tamstos širdelė geresnė neg žodis; Joj mano vilties ištvermė“.

Ir, trilapį neužmaršuolės gėlelės Nuskynus nuo drebančios rankoj puokštelės, Nuraudus, lyg kuo nusidėjus,

Piršteliais jam įteikė, per užmiršimą Net neatsisveikinus, sėst į vežimą Pasprukus, kur laukė Motiejus.

XI

Kelyje Jadvygai vis dūrė į širdį,

Kad šiandie nuo Juozo tą patį ji girdi, Ką vakar iš tėvo girdėjo;,

Ar būtų Motiejaus čia neatsargus Liežuvis prikišęs nelemtus nagus? Tikėkis ko gero nuo vėjo!

O, kiekgi tai kartų kančia ir juokai

Greta sau bendrauja ir rišas paikai,

Ir veltui ieškotum pradžios:

Taip buvo per amžius! Taip buvo ir bus, Su tuo ir pasaulis nueis į kapus.

Ant paiko čia nėra valdžios!

Bet ne! Rodos, brolis už ją tik užtartų! Net tėvui pačiam jis išdrįso tiek kartų Užginčyt, n'apkęsdams skriaudos;,

Nors nėra tarp brolio ir jos atvirumo, Nors juokias dažnai iš sesutės įautrumo;

38

Bet jos nenuskriaus niekados.

Tos abejos mintys Jadvygą kankino Per ištisą kelią ir veltui mėgino Į brolį linksmiau ji prašnekti;,

Śneka nesirišo: nelengva kalbėti! Per prievartą širdžiai nelengva tikėti! Nelengva, kas plyšo, susegti!

Nebuvo taip pat ir Motiejus šnekus. Gal kaltas tam murksantis oras sunkus? Nes debesys dangų aptraukė:

Nekrinta iš aukšto ik šiolei lašai, Bet debesys juodos praskydo palšai Ir vien tik griaustinio belaukė.

Nušvito žaibais pagirys vakarinis; Sugriovė šių metų pirmasis griaustinis, Ir griauna, ir greit nenustos.

Pabiro lašai vis kaskart didesni; Ir štai jau upelių šimtai tekini Į prieglobstį bėga Ventos.

XII

Laimingas, kursai apsiverkti dar gali: Palengvins jam ašaros skausmo nors dalį! Laimingas, kam ašaros krinta!

Taip debesys murkso ant palšo dangaus; Bet iš po lietaus, su perkūnais staigaus, Dangus lyg kad veidas nušvinta.

Laimingas tasai, kurs tarp žemės vargų Sau draugą sutiko iš šimto draugų Ir gali jam širdį atverti!

Laimingas!.. Lengviau jam kentėti tada! Taip vieno našta, ant dviejų sumesta, Pečių taip negali nusverti!

Bet Juozas Rainys nuo. mažens niekados

Nei skųstis, nei ašaroms savo skundos

Kaip vaško tirpyt nemėgino: Kaip ežero stiklas — jo veidas ramus! Kaip užtvenktą upę, karčiausius skausmus Jis savo širdyj užrakino!

Prieš vieną tik Glinskį, tą draugą širdies, Jisai neturėjo ikšiol paslapties; Šiandieną ir tas neišklaus, Kas Juozo širdy? Tik kai viskas sumigs,— Gal vienos nemiegančios žvaigždės paliks Klausytis jo skausmo gilaus.

XIII

„Kame man brangūs jaunystės sapnai? Kame tie padangėmis skridę sparnai? Kur aukštas, gražus pašaukimas?

Kaip šalčio užgauti pavydo žiedai! Lyg debesys tamsios užtraukė juodai! Beliko tiktai atminimas!

Tik vien atminimas!.. Ir tas nepaliaus Kaip sąžinė griaužti! Kur žengti toliaus. Kas man beparodys, oi kas?

Kaip silpnas keleivis, ant kryžkelio stojęs, Kaip, krušai javus bekapojant, artojas, Taip aš benuleidžiu rankas.

Kame mano galia, kuriai įtikėjau? Kaip milžinas žengti per audrą žadėjau Ir vargti dėl gero kitų!..

Silpnos moteriškės akių spinduliai Užšvitę įsmigo į širdį giliai... Ir tiek po visų apžadų!

Motuše brangiausia! Kaip graudūs varpai Tau bus ta žinia!.. Kad man lopśj supai, Nemigus per kiauras naktis,

Kad leidai į mokslą paskui ant skolos, — Ne tos betikėjais sulaukt valandos!.. .

40

Linksmesnė tau švietė viltis!

Bet argi jau viskas kaip sapnas išnyko? Nejau ant švenčiausio, brangaus man dalyko Paženklint kryželį belieka?

Ir vis, ko taip troškau, dienas beskaičiau... Kur mano vienintelį tikslą mačiau... Tai viskas pavirstų į nieką?“

XIV

„Bet argi aš nendrė, belankstoma vėjo? Ar veltui draugai visados man tikėjo? Ir milžinu tankiai vadina? Silpnos moteriškės akies spinduliai... Svajonės tuščios svetimi sopuliai... Ir viską ant karto naikina? Nekrūpčiočiau, regis, nuo griausmo, žaibų, Nei audros kaukimo, žmonių nelabų,