LIETUVIŲ LITERATŪROS LOBYNAS “XX AMŽIUS

Maironis

Graži tu

mano

lyrika, poema

MAIRONIS

LIETUVIŲ LITERATŪROS LOBYNAS

MAIRONIS

GRAZŽI TU MANO

Lyrika, poema

Æ

LIETUVOS RAŠYTOJŲ SAJUNGOS LEIDYKLAĄ

VILNIUS

UDK 821.172-1

Ma-181

SERIJA LIETUVIŲ LITERATŪROS LOBYNAS. XX AMŽIUS, NR. 30 LEIDŽIAMA NUO 2005 M.

SERIJOS LEIDIMO MECENATAI - ČESLOVAS IR RAMŪNAS KARBAUSKIAI

VISUOMENINĖ REDAKTORIŲ TARYBA: VIKTORIJA DAUJOTYTĖ, ALGIS KALĖDA, ČESLOVAS KARBAUSKIS, PETRAS PALILIONIS, VALENTINAS SVENTICKAS

ISBN 978-9986-39-721-2 ISSN 1822-2307

MAIRONIO AMŽINYBĖ

Šiuo tomu Maironis įžengia į „Lietuvių literatūros lobyną“. Sutel- kiamas Maironio centras - „Pavasario balsai“ ir poema „Jaunoji Lie- tuva“, daugeliu atžvilgių programinis lietuvių literatūros tekstas. Kny- gos skyrius „Lyrika“ iš tiesų yra „Pavasario balsų“ paskiausias leidi- mas, paties poeto papildytas, sutvarkytas ir taip pavadintas 1927 m. išleistuose jo „Raštuose“.

150-aisiais gimimo metais, jausdami nesenkančią, vis pasipildan- čią šio poeto kūrybos gyvybę, jau galime kalbėti apie Maironio am- žinybę.

Poeto kelio pradžia Pasandravyje (Raseinių r.), kur Jonas Mačiulis gimė 1862 m. lapkričio 2 d. Baigė Kauno gimnaziją (nuo gimnazijos sulenkinta pavarde - Maculevičius), metus mokėsi filologijos Kijevo universitete. Grįžo į Kauno dvasinę seminariją, joje pradėjo rašyti eilėraščius, ėmėsi Lietuvos istorijos ir istorinių temų. Studijavo ir Peterburgo Katalikų dvasinėje akademijoje. Tapo teologijos daktaru, profesoriumi; platūs humanistiniai jo interesai apėmė ne tik literatū- rą, bet ir istoriją, socialinius mokslus. Nuo 1909 m. Kauno seminari- jos rektorius; susikūrus Kauno universitetui, jame dėstė teologinės disciplinas ir lietuvių literatūrą. Mirė 1932 m. birželio 28 d. Palaido- tas Kauno katedros kriptoje. Buvo įrašyta (ir išnaikinta): „Didysis Lietuvos atgijimo dainius“. Kaip ir visa, ką galima pasakyti: buvo didis, turėjo stiprią prigimtį ir kūrybinę vaizduotę, valią, gebėjo ne tik verkti, bet ir veikti. Savo įrengtus namus paliko literatūros mu-

ziejui. Muziejus yra žmogui suvokiamos amžinybės forma, būdas.

Ci

Bet yra ir žmonių namai, taip pat atminties taupyklos ir sau- gyklos. Maironis buvo mūsų namuose. „Pavasario balsus“ pa- siėmiau ir išsivežiau į tremtį, išsaugojau. Maironį atmintinai dar iš savo pradžios mokyklos mokėjo mama. Maironio tomelio turi reikėti kiekvienam lietuviui. Tai pabiros mintys iš pasisakymų, au- tobiografijų. Maironio svarbos, jo poezijos šventumo dokumen- tai. „Rodos, ketvirtam skyriuj ėmiau slapta perkūrinėti Maironio eilėraščius. Juos rado motina ir smarkiai subarė: viskas, kas gie- dama, dainuojama ar surašyta, - šventa, prastiems žmonėms ne- valia keisti arba persakyti savo žodžiais.“' Marcelijaus Martinai- čio liudijimas apie Maironio šventumo jutimą - iš abiejų poetų gimtosios Raseinių padangės. „Gražu Žemaičiuos! Žiedas raudo- nas / Tenai mergaičių puošia darželį, / Upelį sergi ten šventas Jo- nas, / O Florijonas aukštas miestelį“, - posmas iš „Lietuvos“, pa- rašytos dar Kauno kunigų seminarijoje, dedikuotos Antanui Ba- ranauskui; galima atpažinti, ką po šimtmečio matė ir Martinaitis, lyg telkdamas medžiagą studijai „Medinis lietuvių epas“. „Lietu- va“ — pirmasis lietuvių poezijos kūrinys, kuriuo Maironis tarsi paveldi Lietuvą, visą jos istoriją, su Palemono legenda, LDK šlo- ve, kovomis su kryžiuočiais, brolių prūsų likimu, nevienareikš- mėmis unijomis su lenkais, su Adomu Mickevičium ir Kristijonu Donelaičiu. Užbaigia Vytauto ir jam didybe lygaus Nemuno pa- šlovinimu. Bet kaip ir Antanas Baranauskas „Anykščių šilelį“ savo „Lietuvą“ Maironis baigia trūkstančia giesme. Istorija kaip per- mainingas Lietuvos likimas jauno poeto sąmonėje pulsuoja poeti-

nės vaizduotės persmelktu žinojimu-jutimu, perimtu iš dvišakio-

' Marcelijus Martinaitis, Prilenktas prie savo gyvenimo, Vilnius: Vyturys, 1998, p. 32.

dvikalbio (jei ir rekalbama tik lietuvių kalbinės tradicijos akivaiz- doje) romantizmo (Jozefas Kraševskis, Teodoras Narbutas, Simo- nas Daukantas, Adomas Mickevičius). Ilgai rankraščiu likusia „Lie- tuva“ Maironis pasirodo kaip mitinės-istorinės sąmonės, visumi- nio jausmo poetas. Jam lemta giliai įsikirsti į lietuvio sielos istoriją, į laisvus ir nelaisvus jos momentus - būti ir pergalės giesme, ir pralaimėjimo paguoda.

Ir netgi palenkti prie dvasinio susitelkimo, prie maldos. Praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio vidury, laisvėjant ideologiniams gniaužtams, dviem leidimais išėjo ypatinga Maironio rinktinė „Poezi- ja“: sudarytoja Aušra Sluckaitė, dailininkas Vytautas Valius. Ji buvo maldų, giesmių knygos formato, panaši į Stasio Ylos maldyną „Tikiu Dievą“, 1964 m. marijonų išleistą Čikagoje, su poetų eilėraščiais- maldomis. Su Maironio „Apsaugok, Aukščiausias, tą mylimą šalį, / Kur mūsų sodybos, kur bočių kapai!“ Nelaisvu laiku, slopinant ir tikėjimo laisvę, ir religinį žodį, Maironio mažo formato rinktinė, tinkamai sudaryta, su skaidriai lietuviškomis Vytauto Valiaus iliustra- cijomis buvo tarsi palydima į kiekvienus lietuvio namus.

Maironio vardo pasirinkimo motyvų poetas neatskleidė; kaip vie- tovardis žinomi Maironių kaimai - vienas netolimoj nuo Raseinių Kelmės vietovėje, prie Liolių, kitas Joniškio rajone, kur yra išlikusi sena medinė koplyčia ir prie jos prigludęs akmuo su įduba. Maironis savo kūryboje savitai jungė aukštuosius krikščionybės skliautus ir se- nojo lietuvių tikėjimo reliktus. Kaip katalikų dvasininkas tikėjo se- nąjį tikėjimą apgaubusio kryžiaus malone. Ontologinės dvejybės apskritai pulsuoja Maironio kūryboje: senoji lietuvių tikyba, jaunoje sąmonėje iškėlusi ir įprasminusi Vilnių („Ant Nėrio upės Vilnius žai- buoja...“), Šventaragio slėnį, Lizdeikos mitą. Vilniaus likimas greičiausiai

taps ir pasaulėvokos kitimo tašku: Maironis vis labiau įsijaučia į tą

etninės, prigimtinės lietuvybės kelią, kurį renkasi ir nepriklausoma Lietuvos Respublika; 1921 metais įteisinama jo pavardės forma: Jo- nas Mačiulis-Maironis.

Kalbėdami apie dar jaunam Maironiui būdingą visumos jutimą, neturime to viseto apriboti istorija, sociumu kaip tam tikrais ribo- ženkliais. Maironio visetas užpildytas egzistencinio nerimo, aukštų dvasios troškimų, geidimų. Maironis įsiveržia į istoriją kaip savo pa- ties projektuojamas jos herojus, poetas-vyras, kurio ilgimasi „Lietu- vos“ pabaigoje. Vyriškumas reiškia narsą, drąsą, pasiaukojimo dory- bę. Jis nėra supriešintas su moterimis; pagal Maironį - moterų kitos galimybės, kiti veikimo būdai. Dramatizmo versmė: skatindamas drą- sų veikimą, nebijant istorijos, O į ją įžengiant naujais ketinimais pro- gramomis, poetas jautė ir žmogiškojo išnykimo-išlikimo egzistenci- nę koliziją: „Išnyksiu kaip dūmas, neblaškomas vėjo, / Ir niekas ma- nęs neminės!“ Lyg mažino įtampą trapia viltim: „Išliksiu aš gyvas paveiksle tame / Net tuomet, kai kūnas, užbertas žeme, / Ilsėsis kla- jones užbaigęs visas!“

Praeinamybės jutimas, praeina visa; ir tai, ką poetai teigia kaip amžinybę, Dievą, ir dėl ko sielojasi, rauda, kuo tiki, dėl ko kovoja. Bet yra atskirų ir bendrų žmonijos orientyrų. Istorinis orientyras — valstybė; jei tauta nesukuria valstybės, jos likimas neužtikrintas. O jei praranda? Maironis gręžėsi į praeitį, kaip tikras romantikas il- gėjosi didžiavyrių. Bet ir tos kultūros gyvybės, kuri išlieka senelių pasakojimuose. Tikrovėje, kuri romantinėms prigimtims niekada nėra pakankama. Ir Maironis galėjo ironizuoti jauną Lietuvos vals- tybę, aplipusią valdininkais, korumpuotą, užmiršusią idealus. Dar jaunas Jonas Aistis esė knygoje „Dievai ir smūtkeliai“ (1935) gal pirmas pastebėjo šią Maironio situaciją. „Gyvenimas savo daro, jam

priešintis nėra kaip, o Maironiui visi šitie dalykai buvo svetimi ir

nesuprantami. [...] Todėl norisi kalbėti apie Maironį, bet ne apie

tą, kuris kadaise dainavo:

Jau slavai sukilo, nuo Juodmarių krašto, Pavasaris eina Karpatų kalnais...

arba:

Gana lietuviškos kantrybės!

Ginkluota kelkis, Lietuva!

Bet apie tą, išėjusį iš kantrybės senelį, kuris, palyginti dar ne taip

seniai, rūsčiai prabilęs buvo:

O tų partijų tarp mūsų, Jų programų ir barnių, Tiek vargiai pas vargšą bl...

Atsiras už marškinių.“*

Ir šiandien nemaža pagunda cituoti tokį Maironį, tokiais posmais aiškinti poeto aktualumą. Taip, yra ir toks poeto aktualumas. Gali būti, kad Maironio metais, 2012-aisiais, ironiškosios, sarkastiško- sios Maironio intonacijos, tinkančios mūsų šiandienai, bus dažniau kartojamos ir varijuojamos.

Bet ar jos yra esminės Maironio supratimui?

Esmės glūdi giliau. Istorinės sąmonės poetas; poetas, lietuvių tau- tai atkurdinėjęs valstybę su didžiaisiais valdovais, kunigaikščiais, su

istorinėmis kolizijomis, pergalingaisiais mūšiais. Svarbiausia — diegęs

? Jonas Aistis, Mr/fordo gatvės elegijos, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1991, p. 21.

skaitytojų širdyse Lietuvos valstybės ilgesį. Perspėjęs - be valstybės tauta neturi amžinybės, išnyksta istorijos ūkuose. Žvelgęs kritiškai, bet ir jautęs istorinio momento svarbą - Lietuvos grįžimą į realią istoriją. Įsirašęs į ją kaip svarbiausia XIX a. pabaigos - XX a. pra- džios kultūros figūra. Žemaitė užbaigia lietuvių literatūros XIX am- žių. Maironis tą tarsi intensyvėjančią, vis daugiau energijos įgaunan- čią amžiaus pabaigos kūrybinę energiją perkelia į XX amžių, atsive- ria moderniosioms jos kolizijoms, kurias, patirdamas ne tik kritiką, bet ir niekinimą, išgyvena ir gana skausmingai.

Tokia yra poeto amžinybė. Laikas įnirtingai plauna jos pamatus. Išlieka, kas išlieka, kas atsilaiko. Kas nėra pavaldu laikui, pradeda matytis maždaug po šimtmečio.

Kaip, iš ko gali būti suvokiamas poeto buvimas, kai jau įpusėjęs ir antras šimtmetis? Kas yra poeto aktualumas? Ar galima apie jį kalbėti?

Lengviausia poeto aktualumą aiškinti šia diena. Neišnykę poeto kritikos objektai. Ir vargu ar kada išnyks. Žmonija sukasi tais pa- čiais ratais, tuose pačiuose ratuose, bet susidurdama vis su naujais iššūkiais. Poetas yra kartu, bet ir atskirai; mato tuos ratus, nujau- čia, kad jie suksis ir pasikartodami, kalba apie juos, perspėja ar bando perspėti. Poetas mato ir matydamas sako, kalba. Tiesioginės reakcijos (net raginimai į kovą už tautos laisvę, net gailestis to, kas apleista, kas žūva) blanksta greičiausiai, senka, kai jų nebemaitina realus gyvenimas.

Nesunku suvokti, kodėl Maironis, ypač jo dainos, giesmės skam- bėjo taip giliai, artimai ir antrojo tautos Atgimimo laiku; veikia atiti- kimai. Veikia patriotizmas, kurį lietuvių kalba galėtume vadinti ir tėvyniškumu; tai aukšti jausmai, kilnios pagavos, įpareigotas buvimas

tėvynės akivaizdoje. Maironis yra tėvyniškas, labiausiai tėvyniškas

10

lietuvių poetas. Šiandien tų tiesioginių patriotinių atitikimų tarp mūsų gyvenimo ir Maironio kaip ir nebėra. Bet tai nereiškia, kad nebus ar negalėtų būti. Poetai, jau tapę nacionalinės istorijos dalimi, yra lyg neliečiamos dvasinės atsargos. Jos turi būti, turi būti saugomos. Apie jas tautai įgaliotinių vis turi būti pranešama - tebėra, saugoma, tau- piai vartojama, kai reikia. Jubiliejai, sukaktys yra ir būdas pranešti, kad tauta dar turi dvasinių atsargų, tik reikia jas peržiūrėti, atnaujin- ti. Perleisti pamatinius tekstus. Perleisti ir per atmintį, tikrinančią, aiškinančią, interpretuojančią. Išbandančią — ar dar veikia, ar dar giedama, dainuojama.

Tėvyniškumas nėra tik ideologija, kurią užtenka reikšti idėjomis, šūkiais. Pirmiausia tai sielos būsenos. Tik būsenų tikrumas lemia kūrybos tikrumą. Gebėjimas giliai justi, justi ir tai, kas tarsi nėra apčiuopiama, ko tarsi ir nėra, kas ir būna tik juntama, iškeliama sudėtingos poetinės organizacijos kalba, kuri tautai itin svarbių poetų kūryboje išlieka ir skaidri, paprasta, permatoma. Nei skaus- mo, nei džiaugsmo, nei liūdesio egzistenciniai objektai neišnyksta; jie nėra nei sugrąžinami, nei atstatomi. Atstatyta, kaip sugebėta, Trakų pilis. Maironio „Trakų pilis“ nėra atstatyta ir nebus atstato- ma - amžini lieka pilies (tos ar kitos) griuvėsiai iš skausmo verkian- čioje poezijos širdyje. Maironio kūryboje lietuviams atsiveria poezi- jos širdis. Metafora, bet ir poezijos tikrenybė: ja labiausiai remiasi šio poeto svarba.

Dar jauno Maironio „Užmigo žemė“ (1895), įstabi pradžia:

Užmigo žemė. Tik dangaus Negęsta akys sidabrinės, Ir sparnas miego malonaus

Nemigdo tik jaunos krūtinės.

11

Šį Maironio eilėraštį, ne kartą analizuotą ir interpretuotą, galima laikyti pirmąja lyrine lietuvio sielos arba širdies atsklaida, lietuviška arba tėvyniška, lietuviškumo neatribojant nuo bendražmogiškųjų žmogaus pasaulio matmenų, kuriems poetas buvo dėmesingas, netgi gilindamasis į indų epą „Rigvedą“, versdamas „Nežinomam dievui“, lyg ir nutolinančiam nuo aiškiųjų krikščioniškųjų pamatų.

Eilėraštyje „Užmigo žemė“ Maironis atveria gilias, sudėtingas sie- los būsenas, liudija jų buvimą, svarbą. Gyvenimas nėra tik ekonomi- niai ar ideologiniai rūpesčiai, gyvenimas nėra tik kova, kad ir už kilniausius siekimus ar idealus. Gyvenimas yra ir gyvenimas dėl jo paties, dėl dvasios arba sielos rūpesčių, dėl ko neramu, ko ieškoma, ką stengiamasi suprasti, kaip sugebama atsiminti. Žmogus gali justi daugiau nei pajėgia suprasti, ir sielos gilinimasis į tą daugiau žmogiš- kumo likimui yra esminis. Viskas vyksta (ir turėtų vykti) amžinuoju gamtos (visatos) ritmu, įgalinančiu gyvenimą, bet žmogaus širdis pul- suos ir savo atskirybe, savo nerimu, savo liūdesiu, savo rezignacija. Tik iš šios žmogaus sielos atskirybės gimsta tikėjimai, menai, kultū- ra, tik iš jos ir tiesūs, ir klaidūs gyvenimo prasmės takai. Iš jos ir liūdesys dėl praeinamybės.

Kuo anksčiau tautoje ir jos kalboje atsiranda poetų, pajėgiančių išreikšti dvasios gyvenimo atskirybę bei jos ryšius ir su kitais gyveni- mo parametrais, tuo tautos egzistencija yra tvaresnė, patikimesnė.

Branduolio problema. Taško, iš kurio viskas.

Neišnykstančio, nepraeinančio.

Užduodančio ir poeto amžinybės mįslę.

Maironis - svarbus atramos taškas ne tik lietuvių poezijos raido- je, bet ir lietuvių istorinės bei kultūrinės savivokos perspektyvoje. Tokį aukštą lygmenį Maironis pasiekė veikdamas ir bendruoju lie-

tuvių pasaulėvokos lygmeniu, sutelktu į Lietuvą, kaip atskirą šalį,

12

savo istorijos ir savo natūros kraštą, ir atskiruoju - poetinės kūry- bos, jos dėsnių, neatskiriamų nuo asmens ir kalbos, nuo joje įkūni- jamos ir nuolat perkūnijamos gyvenimo tėkmės jutimo, jos suprati- mo. Kraštas turi savo istoriją ir savo geografiją. Bet tai nėra tik faktai, tik bendros schemos - tai krašto žmonių praeitis ir dabartis. Praeitis yra ir žmonių atmintis; jos gyvybė neturi ribų. Žmonių kal- nai (Maironis sumini visus Lietuvos kalnus) ir žmonių ežerai bei upės (Maironio poezijoje teka visos didžiosios Lietuvos upės - nuo Ventos iki Nemuno). Iš Adomo Mickevičiaus išversta „Vilija (Ne- ris)“ — vienas ankstyvųjų Maironio poetinių tekstų. Ankstyvajam laikui priklauso ir „Už Raseinių, ant Dubysos...“ - daina, kuria lo- kalizuojamas lietuviškosios lemties kosmos: gamtos ir istorijos san- kirta. „Minija“, tekanti „į marių platybę“, į saulėlydį: „Išvysi dan- gaus karalienės gražybę, / Kai maudos nuraudus tarp vilnių blai- vių.“ Juodas Nevėžis - eilėraštyje „Nevėžis per karą“; siekiamasi ir upės vardo įprasminimo. Vandenų kalbą reikia suprasti, kad gali- ma būtų ištarti: „Nebeužtvenksi upės bėgimo...“ Iš didžiųjų geida- vimų, išsakytų eilėraštyje „Aš norėčiau prikelti“: „Gal suprastų ta- da, ką jiems Nemunas šneka...“

Iš „Jaunosios Lietuvos“: „Per Lietuvą Nemunas eina platus; / Ne jam atrakydinti pančių raktus: / Banguoja skurdus, nusiminęs! / Kaip milžinas kelias ir daužos į šonus, / Pavasario metais senovės valdonus / Ir savo jaunystę atminęs.“

Maironio poetinę hidronimiją vainikuoja jūros vaizdinys. Galima netgi sakyti, kad tik Maironis prigimtinę Baltijos jūrą įrašo į lietuvių savivoką. Įrašo ir pirminiu sąmonės jutimu, kad tarp poezijos ir jū-

ros (marių) esama gilaus atitikimo, išreikšto ir eilėraštyje „Poezija“:

13

Išvydau ją, kai vakarinė Žvaigždė skaisčiai danguos mirgėjo, O marių erdvė begalinė

Nuo pilno mėnesio tvyskėjo.

Poezijos personifikacija: „Išvydau ją ant marių krašto“. Jutimas, kad dideliuose vandenyse tarsi slypi prapoezija: bangavimas (lyg pa- slaptingas intonavimas), ritmo amplitudės, garsai, lyg kupini pras- mių. Jūra, marios sukelia intensyvių būsenų - nuo džiaugsmo (džiaugs- mo ašarų) iki ašarų, kurios apskritai lydi žmogų, o ypač išėjusį į kū- rybos kelią: „Kur takas ašaromis byra, / Kuriuo retai kas eiti gali“ („Poezija“). Ašaros - Maironio sąmonės gilusis vanduo, lyg sielos gyvybė, kuria reaguojama, atsiliepiama. Ašara, ašaros intensyviai me- taforizuojamos: „O ašarėlę sidabrinę / Ant veido meilė teišspaus“ („Taip maža paramos“), „Spindi siela diemantinė, / Spindi ašarų la- šuos“ („Prieš altorių“); „Ašaros džiaugsmo skaisčiai akyse / Kaip ma- rėse perlai žibėtų“ („Jaunoji Lietuva“).

Maironis Lietuvą jaučia kaip prigimtą vietą, kaip natūralų jausmo ir kalbos vienį, tūrį. „Lietuvoje“ meile labiausiai vainikuota gimtoji Žemaitija (gal ir pačiam „Anykščių šilelio“ autoriui primenama: „Gra- žios pakalnės kalnų Dubysos!“), bet jau aiškios ir pastangos aprėpti kiek galima daugiau Lietuvos erdvės ir laiko. Maironis yra Lietuvos poetas. Lietuva poeto vaizduotėje yra visa, kuriama ne tik kaip is- torija, geografija, bet ir kaip poetinė topografija, ženklinamos svar- biosios, šventosios vietos. Chronologiškai: Vilija (Neris), Trakų pi- lis, Vilnius, Raseiniai, Dubysa, Birutės kalnas, Šatrijos kalnas, Šešu- pė, Medvėgalis, Nevėžis, Punia, Aušros vartai... Kartu ir Europoje atpažįstama tai, kas turi amžinybės žymę, - lygia greta ir gamta, ir

žmogaus kūriniai: Rigi Kulm, Roma, Keturių Kantonų ežeras...

14

Patirdama sąmonė atpažįsta ir padidina vietos ypatingumo atpažįs- tamumą kitiems.

Skirtingo intensyvumo - Maironio lyrika, dramos, poemos, verti- mai, svarstymai. Prie lyrikos — intensyviausio branduolio, sutelkto į „Pavasario balsus“, į jo leidimus, - arčiausia yra poema „Jaunoji Lie- tuva“. Iškalbus prierašas: „Pabaigiau Villa St. Charles Šveicarijoj lie- pos 25 d. 1907 m.“ Lietuvoj, kuriai XX amžius, jo revoliucijos ir karai buvo ypač negailestingi, nedaug teturime vietų, kurios žymėtų mūsų svarbiausių kūrinių gimimą. Dargi išskirtinę ramiosios Euro- pos vietą — vilą, ne kaimo gryčią, ne skurdžią miesto mansardą.

„Jaunoji Lietuva“ - įkvėptas, eilėmis, dainomis, giesmėmis per- pintas pasakojimas apie jaunąją Lietuvą, kylančią naujam gyvenimui. Jos reikšmė Lietuvai panaši kaip įžymiosios Adomo Mickevičiaus poemos „Ponas Tadas“; šis kūrinys apima skirtingas Lietuvos gyve- nimo sanklodas, žmonių tipus, papročius, dvarus, sodybas, krašto- vaizdį;, Nemuną, Kauną. Svarbiausia - parodo žmonių dvasią, at- skleidžia prigimtinį žmogaus, kalbos, tėvynės, gamtos ryšį.

„Jaunoji Lietuva“ galėtų būti įdomi ir kitoms tautoms, Europai. Poema žymi nacionalinio pakilimo išsivadavimo epochą, pergyventą ir kitų tautų, siekiančių laisvės, laisvo gyvenimo, atsakomybės už savo pačių ateitį. Maironis kuria himną kovai už Europos tautų laisvę: „Laimėkite, jaunos pakylančios šalys / Už laisvę kariauti pa- dės Visagalis.“ Europa, išgyvenanti nelengvą atsinaujinimo, konso- lidavimosi etapą, turėtų pažinti ir lietuvių poetą Maironį, prieš šimtą metų laisvoj Šveicarijos žemėj laiminusį į kovą už savo laisvę kylan- čias tautas.

Lietuviams „Jaunoji Lietuva“ yra daugelio simbolinių susitikimų ir prasilenkimų erdvė. Su Antanu Baranausku susitinka ir susitikda-

mas prasilenkia pats Maironis. Kūrinyje tarsi atverta Satrijos Raganos

15

pasirodymo galimybė, netgi slapyvardžio poetinė parafrazė: „Ir meilė būk esanti amžina bėda, - / Šnekėjo Barbutė. - Iš proto išvaro, / Kaip Šatrijos raganos širdį išėda / ir žmogų paguldo ant maro.“ Dvarinin- kai, žemaičių bajorai - senas Goštauto dvaras „ant kranto Ventos“; tokiame dvare augo ir Šatrijos Ragana, apie dar pirmąją „Jaunosios Lietuvos“ redakciją („Tarp skausmų į garbę“) kalbėjusi su didžiausia adoracija. Jadvyga Goštautaitė - tas pats jaunos, kultūringos bajorai- tės tipas, kurį „Viktutėje“ atskleidė ir Šatrijos Ragana. Kaip ir XIX a. žemaičių kultūrinio sambūrio dalyviai, Maironis liudijo, kad žemai- čių bajorai mažiau nutautėję: „Čia tai sutiksi retai bajorą, / Kurs tėvų kalbą būtų pamynęs...“ („Lietuva“).

Maironio „Jaunoji Lietuva“ yra Adomo Mickevičiaus „Pono Ta- do“ lietuviškoji, lietuvių kalba sukurta paralelė - jau kito, bet dar artimo laiko, erdvės, panašios socialinės ir ekonominės sanklodos, jaučiamo ryšio su LDK paveldu ir tradicijomis.

Lietuvių modernieji neoromantikai yra tos pačios kilties kaip ir „Jaunosios Lietuvos“ Juozas Rainys - ūkininkų, valstiečių, lietuviš- kai kalbančių tėvų vaikai. Laikas, kai iš naujo permąstoma krikščio- nybė, kai nebebijoma ir provokatyvaus, ir atnaujinančio, moderni- zuojančio santykio. Taurios išminties persmelkti Juozo Rainio žo- džiai, sutaikantys skirtingai tikinčius ir skirtingai netikinčius, suteikiantys laisvę Dievo ir tikėjimo interpretacijai: „Ant galo be Dievo nerasi žmogaus: / Tik vieno Jisai - karalystėj Dangaus, / O kito - po žemę replena.“

Salomėjos Nėries jaunystės galių šlovinimas, Bernardo Brazdžio- nio modernioji krikščionybė, Jono Aisčio neaiškios bajorystės vaiz- diniai ir lyrinis intymumas, Antano Miškinio sodžius. Visus šiuos aspektus aptiksime „Jaunojoje Lietuvoje“.

Tad Maironis yra ir giliausia lietuvių kultūros tema. Neužtemdyta

16

laiko, neišardyta, neišmėtyta ir vis dar papildoma tos temos medžia- ga (svarbų darbą čia atlieka Maironio muziejus), bet neatverta, ko gero, ir neatveriama. Su Maironiu bent nedidelį kelio galą paeina kiekvienas ryškesnis lietuvių poetas. Beveik skiriamasis ženklas - Mai- ronį niekino ir niekina tik betalenčiai. Kazys Binkis dar nesuaušusią jauną galvą perspėjo: batų padų nuvalyti Maironiui nesi vertas. Vin- cas Mykolaitis-Putinas poeto šimtmečiui ištarė: Maironis daugiau negu poetas. Justinas Marcinkevičius bent iš dalies grįžo į tą kelią, kurį reikėjo nueiti Maironiui, savo kūryba tvirtino maironiškąsias poeto ir tautos ryšio tradicijas, istorijos temų svarbą. Sigitui Gedai Maironis buvo itin reikšmingas; sonetų ciklas „Maironio mirtis“ su- telkia daug esminių jo pasaulėvokos ir poetikos ypatybių. Tomas Venc- lova atsiduso: laimė ar deja - Maironis; Maironis yra pagrindinis lietuvių poezijos vardas. Maironis randa savo vietą tarp savotiškai poliariškų lietuvių poezijos kraštinių. Ir tai rodo, kad ta vieta yra, yra nepajudinamai.

Gal ir amžinybei, bent žmogiškajam jos suvokimui.

VIKTORIJA DAUJOTYTĖ

17

LYRIKA

AČIŪ TAU, VIEŠPATIE

Ačiū Tau, Viešpatie, jogei mylėdamas Sergėjai mano gyvenimo rytą:

Argi tai sykį per daug patikėdamas Bėgau į tinklą, gudriai užrazgytą! Žūti neleido tik šventas tikėjimas, Tėviškas Tavo Apveizdos budėjimas.

Sielą, suvargintą žemės kelionėje, Žadinai „sursum“ stebėtinais tonais; Dainiumi pašaukei savo malonėje, Menką paskaitęs su dvasios valdonais; Ir iškentėjusioj mano krūtinėje

Meilę įžiebei šalies begaliniąją.

Kuo už Apveizdą, už giesmę galingąją Beatsilyginau? Tau suvartojau? Skambančią giesmę ir širdį jausmingąją Argi ne kryžkeliais kartais aikvojau? Kaltas! Bet teisi taip daugel kentėjusį, Tavo gerybėje viltį padėjusį!..

20

TAIP NIEKAS TAVĘES NEMYLĖS

Jau niekas tavęs taip giliai nemylės, Kaip tavo nuliūdęs poeta!

Ar kas ir kančių tiek pakelti galės Tiktai dėl tavęs, numylėta?

Kiek ašarų jam išriedėjo griaudžių, Kieksyk kaip žvaigždė sidabrinė Per kiauras naktis nesumerkė akių, Kai uždegei jauną krūtinę!

Kas suteikė tau, numylėta-graži! Tą įstabią, slaptąją galią,

Kuria į dausas jojo dvasią neši; Vėl dega jam norai atšalę!

Daug žemės puikių ir gražių dukterų Jo širdį pavergti norėjo:

Dėl dainų-žiedų, dėl eilių įkvėptų

Ir auksą, ir vardą žadėjo.

Tau puikūs pečių neapsupo šilkai, Tu proto netemdai gražybe, —

O tu tik viena širdies raktą radai Skaisčia savo skausmo gilybe!

21

Bet jam tos negaila jaunystės giedros, Kad skausmo širdis nesuprato;

Nes veidu žydros užtekėjai aušros,

Ir naują pasaulį jis mato.

Tada tai jo gema pirmoji giesmė, Liūdnesnė už girių ošimą,

Nes švieti jaunam kaip aukštybių žvaigždė Ir šventą neši įkvėpimą.

Pasklido giesmė po tą šalį toli, Kur Nemuno vandenys bėga; Pažino tave ir pamilo visi:

Ir rūmai, ir sodžių sermėga.

Poetams kitiems numylėta ranka Iš liaurų vainiką nupynė,

Tu jį nors atmint ar atminsi kada? Tu, jo numylėta tėvyne!

22

AŠ NORĖČCČIAU PRIKELTI

Aš norėčiau prikelti nors vieną senelį Iš kapų milžinų Ir išgirsti nors vieną, bet gyvą žodelį Iš senųjų laikų!

Gal poezijos naują pasemčiau šaltinį, Tik ne tą šiandieninį,

Kurs ir rūbą, ir dvasią paskolintą gavo, Oi, ne savo, ne savo!

Gal išklausčiau tada, kur tos kanklės auksinės Vaidelučių garsių;

Kai jas pirštais paliesčiau, užkaistų krūtinės Nuo balsų įstabių.

Sudrebėtų kapai:!.. Ne kapai didžiavyrių Užmigdyti tarp girių,

Tik užmirusios mūsų krūtinės be žado, Be idėjos, be vado.

Pranokėjų kalba nebe viešnia gal būtų Po bajorų dvarus!

Gal tiek ančkeliais brolių-lietuvių nežūtų Po kraštus svetimus!

23

Gal suprastų tada, ką jiems Nemunas šneka, Kai nakčia mėnuo teka;

Ko tos tamsiosios girios griaudingai vaitoja? Apie ką jos dūmoja?

Veltui mano troškimai prikelti senelį Iš kapų milžinų! Ir išgirsti nors vieną, bet gyvą žodelį Iš senovės laikų!

24

POEZIJA

Išvydau ją, kai vakarinė

Žvaigždė skaisčiai danguos mirgėjo, O marių erdvė begalinė

Nuo pilno mėnesio tviskėjo.

Gamtos ramumo ir svajonės Zefyro nedrumstė dvelkimas; Ramiai ilsėjos vargo žmonės, Padangiais skrido Serafimas.

Išvydau ją ant marių krašto: Skruostai kaip marmuras išbalę; Iš jos akių skaičiau be rašto Tylaus ilgėjimos begalę.

Gamtos ramumas neramino Jos iškentėjusios krūtinės; Nuo žemės ašarų vadino Sesutę žvaigždės sidabrinės.

Iš lūpų skundo negirdėjau, Tiktai jaučiau jos širdį baugią Ir netikėtai pamylėjau Našlystės mano liūdną draugę.

O ji, padavusi man lyrą, Į tą užburtą vedė šalį, Kur takas ašaromis byra, Kuriuo retai kas eiti gali.

Gražybių paslaptis nurodžius, Ji širdį man jausmingą gvildė; Jai stebuklingus davė žodžius Ir ausį dainomis pripildė.

Gražus regėjimas prapuolė, Ir kraujas gyslose sustingo!.. O vis negal širdis-varguolė Užmiršti veido paslaptingo.

26

POETA

„Sudieu“ juk kartkartėms girdėjau Gal iš krūtinės nešaltos;

Bet vieno, vieno negalėjau

Lig šiol užmiršti niekados!..

Nebuvo žodžių nei dejonės; Nebiro ašaros, oi ne!

Tiktai pasaulis ir jo žmonės Išrodė kaip sapnų sapne!

Ir nuo tų metų man ant veido Nevieši rytmečio juokai; Draugai stebėdamies apleido, Ir bėgo nuo manęs vaikai.

Tada, paėmęs aukso lyrą, Pravirkdžiau stygomis aidus, Būrys, apstojęs skausmo vyrą:

„Poeta, - nutarė, - graudus!“

Raminas skurdžios jų krūtinės Balsais, kaip balsimo lašu: Patsai ramumo nepažinęs, Kitiems išganymą nešu.

ŽŽ

IŠ DANUTĖS AKIŲ

Iš Danutės akių tai dangus, tai naktis; Jų gelmė - amžina paslaptis!

Pasakyk, pasakyk, kas per galia-dvasia Tavo žavinčios akyse?

Kad man vakar sakei, jogei myli mane, Tų akių neužmiršiu, oi ne! Lyg pavasario rytas, kad šypsos meiliai Ir jo žavi pirmi spinduliai.

Bet dabar į akis tau pažvelgti bijau:

Jas blakstėnais užleidi tuojau...

Pasakyk man vienam, pasakyk, balandėl! Ko taip liūdi? Kodėl, oi kodėl?

Vėl pažvelk maloniai! Aš tau giesmę už tai, Giesmę naują išvesiu rimtai;

Paklausyk, parymok, ar ne tavo pačios

Bus tai pasaka vargo-kančios?

O, prašnek maloniai! Ta kančia, tie vargai, Man tikėk, nebevargins ilgai;

Vien tik dainiaus giesmėj jų aidai bepaliks Ar į širdį nekaltą įsmigs.

28

Daug kentėjus šalis, žeme bočių senų, Pasiilgusi saulės dienų, Atsibuski ir kelkis, džiaukis veidu viešu:

Atgimimo tau giesmę nešu.

Aš tau giesmę nešu ištvermės ir vilties Po sunkios vakarykščios nakties! Daug kentėjus Danute, užmirški vargus!

Juk tu - mano naktis ir dangus...

29

TAIP MAŽA PARAMOS

Taip maža paramos ant žemės: Daug verksmo, skausmo ir kančios! Retai dangus, rūsčiai aptemęs, Prašvinta ant našlės-galvos.

Bet kas pažino įkvėpimą, Jo aukštus, dangiškus jausmus, Kas gavo brangų atminimą, Tas čia našlaičiu nebebus.

Tam ir nakčia žvaigždelė švies, Tarp skausmų jam saldžiai kalbės; Nors tarp žmonių neras širdies, Bet nemylėt jų nemokės.

Tas iškentėjusią krūtinę Apkaitins giesmėmis dangaus, O ašarėlę sidabrinę Ant veido meilė teišspaus.

30

+++

Seniai aš laukiu išsiilgęs, Dažnai meldžiuos karšta malda: Sugrįžk, sugrįžki, valanda, Kad skruostus ašara suvilgęs, Paliesiu lyrą kaip tada,

Kai žėrė jaunas įkvėpimas, Jos balsui pritarė jaunimas.

31

IŠNYKSIU KAIP DŪMAS

Išnyksiu kaip dūmas, neblaškomas vėjo, Ir niekas manęs neminės!

Tiek tūkstančių amžiais gyveno, kentėjo, O kas jų bent vardą atspės?

Kaip bangos ant marių, kaip mintys žmogaus, Taip mainos pasaulio darbai!

Kur Sardės? Atėnai? Ar Rymo garsaus

Kur vyrai ar jų veikalai?

O kas mano kančios? Ar tas įkvėpimas? Tie dvasios sumirgę žaibai!..

Tik kraujas sujudęs, širdies tik plakimas, Kuriems nebužilgo - kapai!

Užmirš mano giesmes! Poetai kiti Ieškos įkvėpimo brangaus;

Ir jiems ta žvaigždė švies iš tolo skaisti, Bet vėl kaip mane ji apgaus!

Ir kas ta garbė, giesmėmis apdainuota? Šešėlis, kurs bėga greta!

Išnyko žmogus: ir svajota-sapnuota Išblyško kaip ryto aušra!

32

AR AŠ KALTAS

Ar aš kaltas, kad mano širdies Nenukalta iš šalto akmens? Kad tiek sykių apgautos vilties Neišsemsi kaip marių vandens! Rodos, širdžiai paskirta mylėti, Tai kodėl gi jai tenka kentėti?

Kiek brangių atsiliepia vardų,

Kai į buvusius žiūrim metus!

Kiek apalpo ant lūpų maldų, Pamylėtus apleidžiant kraštus!

Kam naujos pažinties beieškoti?

Ar kad, sakant „sudieu“, beraudoti?

Žmonės spėja iš veido ramaus, Būk man rožėmis klojas takai; Jiems nematoma mano vidaus, Na... ir laimės pavydi vaikai! Bet ar saulė kitaip betekėtų, Nors jie pragarą mano regėtų?

33

Nenurimstanti ieško dvasia To, kas dora, gražu ir kilnu; Žiba ašaros man akyse, Apsigavusiam mielu sapnu; Bet ant žemės ieškot idealo, Tai vien troškulį kęsti Tantalo.

Kartais kalba pagundos balsai,

Nuo žmonių užrakinus duris, Negirdėti, nejausti visai,

Į pasaulį užmerkti akis!..

Bet nors triukšmas už kalnų paliktų, Argi norai per tai beužmigtų?

Nebesupusi aukso sapnais,

Jau verčiau tegu audra užkauks Ir, prašnekus žaibais-milžinais, Ji kaip vyrą į kovą pašauks! Bent plačiau atsikvėptų krūtinė Ir man širdį nukaltų gelžinę!

34

POETUI MIRUS

Poeto paslaptis, jausmus Sejoja kritikai per rėtį; Uždavinys mat įdomus — Aikštėn autentiškai išdėti.

Išvilkę žmogų akyse Prieš sočią, Žiovaunančią minią, Prekiauja gyva jo dvasia Ir rodo perpjovę krūtinę.

Išplėšę žingeidžiais kabliais Jo širdžiai atilsio ramybę, Neklaus, ar pūną kaulai leis Paliesti savo šventenybę.

O, nelaimingas! Įstabia Pagerbęs giesme meilės rytą!.. Nedovanos tau nei grabe, Atvožę amžinatvės plytą.

Skurdžios gyvatos sūkury Neradęs laimės nei ramumo, Tu irgi dulkėse turi Besigailėt širdies jautrumo!

35

MANO GIMTINĖ

Ten, kur Nemunas banguoja

Tarp kalnų, lankų,

Broliai vargdieniai dejuoja

Nuo senų laikų. Ten močiutė užlingavo Raudomis mane, Į krūtinę skausmą savo Liejo nežinia.

Girios ūžė ten, minėjo

Praeities laikus,

Kai lietuvis netikėjo,

Jog belaisviu bus. Ten apleistos pilys griūva Ant kalnų aukštai; Milžinų ten kaulai pūva, Verkia jų kapai.

Ten užaugau, iškentėjau

Aš kančias visas

Ir pamėgau, pamylėjau

Vargdienių dūmas. O tos dūmos vargdieninės Griaužia kai kada, Tartum rūdys geležinės Amžina žaizda.

36

PAVASARIS

Pavasario saulė prašvito meiliai Ir juokiasi, širdį vilioja;

Iškilo į dangų aukštai vėversiai, Čyrena, sparneliais plasnoja.

Išaušo! išaušo! Vėjelis laukų Bučiuoja, gaivina krūtinę;

Pabiro, pasklido žiedai ant lankų - Vainikų eilė pirmutinė.

Taip giedra ir linksma! Tiek šviečia vilties! Vien meilę norėtum dainuoti,

Apimti pasaulį, priglaust prie širdies,

Su meile saldžiai pabučiuoti!

37

DUETAS

Jis

Nesek sau rožės prie kasų: Ji širdį jauną pavilios;

Dėl tavo meilės nebylios Kas nepamirš vargų visų? Ji širdį jauną pavilios.

Ji

Duok ranką man, jei tau sunku: Aš vesiu ją žvaigždžių keliais, Vainikais pindama žaliais, Erškėčius raudama taku,

Aš vesiu ją žvaigždžių keliais.

Abudu

Naktis graži. Kvapai žiedų Svaigina alpstančius jausmus; Liūliuoja, supa, neša mus Aukštai nuo žemės valandų!..

Svaigina alpstančius jausmus.

38

Jis

Svajonių mano ir kančios Tu nesuprasi niekados;

Tik gaila bus tau valandos Kaip mano ašara skaisčios!.. Tu nesuprasi niekados.

Ji

Ant tavo vyriško peties

Duok pasiguost žmonių varguos! Aukštai girdi? Aidai danguos!.. Tu neužmirši tos nakties!..

Duok užsimiršt žmonių varguos!

Abudu

Naktis graži. Kvapai žiedų Svaigina alpstančius jausmus; Liūliuoja, supa, neša mus Aukštai nuo žemės valandų!

Svaigina alpstančius jausmus.

39

VASAROS NAKTYS

Ramios, malonios vasaros naktys; Medžio užmigęs nejuda lapas; Viskas nutilo, viskas nurimo,

Vienos tik žvaigždės mirkčioja, dega.

Viskas užmigo, viskas nurimo; Žemę apsupo meilės svajonės; Neša jos sielą, neša, liūliuoja, Ilgesio pilnos ir įkvėpimo.

Vasaros naktys, ramios, malonios, Atilsiu liūdną širdį viliojat!

Tiek tų ant žemės sielvartų, vargo!.. Jūs tiktai vienos ramios, vienodos.

Ramios, vienodos! Magiška jėga Migdote gamtą saldžia svajone!

Kam gi nemigdot mano troškimų?

Ko man taip ilgu, ko man taip liūdna?

Noris apimti visą pasaulį;

Noris mylėti Dievą aukščiausį; Noris pasiekti amžiną grožį!..

Ko gi taip liūdna? Ko gi taip ilgu?

4()

SAULEI LEIDŽIANTIS

Taip liūdna man kartais ant saulės laidos! Tarytum šviesos spinduliuos

Palydžiu sapnus paskutinės maldos;

Lyg, rodos, ko trokštu, gailiuos!

Ir norint rytojaus sulaukti viliuos,

Man liūdna ant saulės laidos.

Ilgėjimo mintys eilių eilėmis Vyniojasi iš atminties:

Vilioja į tolį žvaigždžių akimis

Po priedanga sargo-nakties,

Ir slėgdamos gula sunkiai ant širdies Tos mintys eilių eilėmis.

Pavargusiai gamtai ilsėtis ramu

Po priedanga mėlsvo dangaus: Žvaigždžių milijonai žydru margumu Iš aukšto ant jos besargaus;

Tik atilsio mano dvasia neragaus,

Nors gamtai ilsėtis ramu!

41

UŽMIGO ŽEMĖ

Užmigo žemė. Tik dangaus Negęsta akys sidabrinės,

Ir sparnas miego malonaus Nemigdo tik jaunos krūtinės.

Neužmigdys naktis žvaigždės, Nenuramins širdis troškimų; Dvasia ko ieško, kas atspės, Kai skęsta ji tarp atminimų!

Aušra saulėtekio nušvis,

Ir užsimerks nakties šviesybės; Neras tik atilsio širdis:

Viltis nežvelgs į jos gilybes!..

42

SUOLELIS MIŠKE

Kas tą vietelę aplankys,

Tai rankai ačiū pasakys, Kuri suolelį tašė, kalė.

Čia taip malonu ir ramu! Pripildo paukščiai čiulbimu Tą žalią be pastogio salę.

43

TUPI ŠARKA

Tupi šarka ant tvoros, Nenuvaldo uodegos, Riečia, kraipo mandagiai. Po dvarus visur lakioji,

Tai atspėk gi man, margoji: Kokio vėjo bus piršliai?

Uodegytę pakraipyk,

Visą tiesą pasakyk:

Iš rytų ar vakarų)?

Va, į kairę! Ten Batūras;

Fi, ne ponas, - juodas būras!.. Bet daug turi pinigų.

Oi šarkyte, tu kvaili!

Kam į dešinę suki?

Tas be grašio, nors gražus!.. O į vakarus, margoji, Uodegytės ar nemoji?

Ar nuo mylimo nebus?

44

KUKAVO GEGUTĖ

Kukavo gegutė, kukavo ilgai;

Jai atliepė girių jausmingi aidai Paklausė našlaitė tada:

Kiek metų jai žemėje skirta vargų? Kiek laiko ilgėsis Dangaus angelų? Kiek verks be pastogės maža?

Triskart sukukavo gegutė margoji.

„Taip maža vargų suskaitei man, geroji! Per daug gailestingos širdies!..

Bet kas pamokys įsirengt į kelionę? Kaip Dievo pasveikinsiu aukštą malonę? Kas mažą našlaitę apšvies?

Trejybei pavesiu pirmuosius metus, O kūdikiui Jėzui antrieji tebus!

O Tau, Motinėle, treti!

Tu melstis į Dievą mane mokinai, Marija, Tave taip aš myliu karštai!

Privesi prie Dievo pati.

„166

„Garbė Jėzui Kristui!“ ištarsiu priėjus; Aukščiausias paglostęs šauks aukso dirbėjus Ir lieps man prisegti sparnus.

Tada kaip kregždelė į dangų nuskrisiu,

O žemę lankydama, žmones mokysiu

Užjausti našlaičius mažus.“

46

DŽIOVININKĖ

Paslaptingi, Stebuklingi Praeities aidai

Jai vaidinas,

Pinte pinas

Kaip laukų žiedai.

Širdį baugią — Mano draugę Ilgesi0o varguos Kas mylėjęs, Daug kentėjęs, Besupras, paguos?

Ne šis svietas — Šaltas, kietas, Pilnas sopulių, Ne sesytės — Baltalytės,

Ne melai piršlių...

47

Draugės vienos — Karsto sienos, Smeltini kapai:!.. Ir į varią

Jiems pritarę Gedulo varpai!

Gražią, mielą

Jauną sielą,

Skaisčią kaip versmė, Neš į brangų Rūmą-dangų

Angelų giesmė.

48

Aš nežinau, graži sesute! Ar šluostei ašaras varguos, Kada mylėjai vien matutę Ir sargą-angelą danguos.

Aš nežinau, ar ko gailėjos Ramiai tebmieganti širdis, Kada neliūdo, neilgėjos Vienuolė tavo paslaptis.

Ar kiaurą naktį lig aušrinės Akių sumerkti negavai, Kada, prispaudus prie krūtinės, Tiktai kryželį bučiavai?

Kai tavo sąžinė jausminga Kas dieną vystėsi skaisčiau, Ar nebuvai tada laiminga? Aš nežinau; atspėt bijau...

Kitų dienų kita saulutė Tau sužavėjo akeles, Ir užmiršai dabar, sesute, Linksmąsias savo daineles.

49

Žemyn nusviro ant krūtinės Galvutė nuo jaunų pečių, O mintys sunkios, begalinės Iš erdvių slenka paslapčių.

Jų neapveiksi, neužspausi, Gyvatos žengdama taku, Tik valandoj karčioj paklausi, Kodėl, Dievuliau, taip sunku?

Bet nesiskųsi tosios galios, Kuri tau širdį surakys; Tik veido marmuras išbalęs Oi daugel, daugel pasakys!..

Širdis man verkia: tavo sielą Suprasti vienas aš galiu; Bet skirta eit man, mano miela, Kitu gyvenimo keliu.

50

JEI ŽEMĖ ŠIRDĮ VILIOJO

Jei žemė kada širdį man ir viliojo, Tai jos neišpildė maldos:

Tarp žemės sapnų ji ko kito ieškojo, Ko čia neatras niekados.

O taip, neatras! Jei į tai netikėjau, Jei klydau, kaip daugel kitų,

Tai galvą aukštai iki galo mokėjau Nešioti, neliesdams purvų.

Laimingas tasai, kurs be kūno sapnavo; Kam švietė žvaigždė tolima;

Kurs savo gražaus idealo negavo Pažinti arčiau niekada.

Kaip paukštis budrus, taip iš anksto beskrysta Žmogaus apgaulingi sapnai;

Bet gėlės kely greit nuo saulės pavysta

Ir lieka vieni stagarai!..

Aukščiausi, davei širdį man begalinę, Ją vienas suprasti gali;

Tu vienas gali atgaivinti krūtinę, Kad kryžkeliais žūna baili.

Tu vienas esi nemeluota gražybė, Kurs amžiais be vakaro švies!

Ir Tau tik vienam, Amžinoji Teisybe, Visi pajautimai širdies!

52

UOSIS IR ŽMOGUS

Amžiaus ilgus metus Augo uosis gražus,

Ir augo, ir lapais žaliavo; Tarp pakalnių plačių, Tarp beržų, drebulių Viršūnės jis nelenkė savo.

Daužė jį vėsulai, — Nedrebėjo jisai,

Puikiai ir iš aukšto žiūrėjo; O kai žvaigždės nušvis

Per žvainąsias naktis, Jautriai apie meilę šlamėjo.

Jam prie šono tada

Iš šaknų jo greta Uoselis žalsvutis išdygo: Skleidė uosis šakas,

Per naktis ir dienas

Iš džiaugsmo siūravo, nemigo.

53

Jau nerūpi miškai,

Taip nežiūri aukštai,

Vien sūnų prie šono sau glaudžia; Baidos šiaurio aštraus,

Nes jam gaila sūnaus,

Ir dūmą niūniuoja jau griaudžią.

Dvelkia oras minkštai,

Auga jaunas aukštai

Ir skleidžias platyn, ir didžiuojas — Uosis lenkias žemyn,

Jėgos eina menkyn,

Kas kartą mažiau belapuojas.

Štai atėjo žmogus,

Blizga kirvis aštrus,

Pakirto ilgmetį užgavęs; Jauno uosio pečiai Sudrebėjo baisiai,

Žaliuoja tačiau kaip žaliavęs.

Iš kamieno tiesaus

Dročiai karstui išpjaus Lentų, nes tėvai susenėjo; O viršūnę tašys:

Vygė bus ir lopšys,

Nes kūdikis klykti pradėjo.

Bėga metai kiti,

Supa lopšį pati

Ir pirmgimiui savo dainuoja: „Auk, maželi gražus,

Kaip tas uosis puikus,

Kurs slėnio atkrantėj svyruoja.“

55

AUGO PUTINAS

Augo putinas, augo, žaliavo; Skleidė žiedus prieš saulę baltai; Kai mergaitės aplinkui dainavo, Siurpo uogos kaip kraujo lašai.

Kam tos uogos raudonos

Ir šakutės jų plonos?

Kas prisegs prie širdies — Atminties?

Ar sau kaklą jų siūlu apries?

Daug mergaičių pakrančiais Dubysos Kaip lelijų baltų ir aukštų;

Žydi veidu kaip putinas visos; Gražesnių neišgirsi balsų.

Skamba giesmės auksinės

Iš jausmingos krūtinės.

Kam gi putinas teks?

Kas prisegs?

Raudonasis kam širdį uždegs?

Visos puikios ir tęvo augimo Geltonąsias sau pina kasas;

Kaip aguonos tarp linksmo jaunimo, Bet Marytė užtemdo visas.

Jai balrveidės pavydi, Jai ir putinas žydi,

Į ją stiebias visi;

Ko gi ji

Taip nuliūdus ir taip nerami?

Vakar veidu kaip rožė žydėjo, O šiandieną nuleido akis, Lyg gėlelė palinko nuo vėjo, Neužmiega ilgai naktimis.

Ar nuo Juozo išmoko, Kai suktinę jie šoko, Taip nuliūsti gailiai? Sopuliai

Neramino ir Juozą giliai.

Oi, dabokite širdį, sesytės, Kai nešioste žalius vainikus! Vienas žodis, į širdį įkritęs, Sužavės nekalčiausius sapnus.

Kam šilkų melagystė, — Jums brangesnė mergystė; Tegul jums pavydės

Tos garbės

Putinai, kai prieš saulę žydės.

57

MERGAITĖ

Pražydo, pasklido žiedai po laukus

Ir pievas išpynė margai;

Aš skinsiu, sau pinsiu rausvus vainikus, Žydėsiu, kaip žydi laukai.

Banguoja ir mainos tarp kalnų žalių Upelis nuo margo dangaus; Stebėsiuos, gėrėsiuosi vilnių blaivių Ir savo vainiko gražaus.

Sučilbo-pragydo tarp girių saldžiai Paukštelių byla įvairi; Dainuosiu-ringuosiu po girią skardžiai Ir aš, karalienė graži.

Sužvengė, subildo žirgelis toli: Bernužis atjoja giria;

Palėkusi slėpsiuos; žaibu-akimi Pažvelgsiu tiktai paslapčia.

58

SMUIKUI GRIEŽIANT

Pagundintos stygos, mikliai užlinguotos, Atliepia nuo smuiko, net juda laukai;

Ir šokti išėjo, žiedais vainikuotos, Baltveidės sesutės, bernužių pulkai.

Gaili ašarėlė seneliui iškrito; Nuliūdus nusviro galva nuo pečių: Jis atminė dieną pavasario kito, Kad pats nerimavo prie smuikų skardžių.

Jam rodės, dar vakar jaunystė žydėjo; Šiandieną pražilo plaukai nuo šalnos!.. Ir ašari dvi nenoroms išriedėjo: Pagailo anos vakarykščios dienos.

Oi, bėga tos dienos kaip vandenys upės, Kaip brangųjį turtą pagriebęs vagis;

O kapas beširdis, gyvybę išlupęs, Bežiūrint užmerkdins skaisčiąsias akis.

59

AKYS

Vertimas

Bleus ou noirs, tous aimés, tous beaux.

Sully Prudhomme

Oi, daugel gražių, numylėtų akelių, Juodų, mėlynų, aušrai tekant, žiūrėjo! Šiandieną jos miega ramiai tarp kapelių, O saulė sau teka, kaip tuomet tekėjo.

Už dieną ramesnės jūs, naktys žvaigždėtos, Akių sužavėjote tokią daugybę!

Štai žvaigždės bešviečia, dangaus numylėtos, O žydros akutės aptrauktos tamsybe.

Bet argi tos akys daugiau nebegali Regėti, kai mūsų pakalnę apleido? O ne! Tik į kitą jos nukreiptos šalį!

Į Dievą, kurio mes nematome veido!

Kaip skriejančios žvaigždės, nors mus ir apleidžia, Nors jų nematai, bet danguj pasilieka,

Taip lygiai blakstėnai akių užsileidžia,

Bet žydros akutės nevirsta į nieką.

Tos mėlynos, juodos, tos gražios akutės Atvertos į šviesą aušros begalinę! Anapus kapų žiūr jų šviesios lėlutės, Nors žemė šaltoji prispaudė krūtinę.

60

+++

Versta iš rusų „Christos voskres“

Bažnyčioj gieda „aleliuja“; Bet aš tyliu, širdy skaudu: Čia žemėj ašaros, žudynės, — Tai balsas giesmės velykinės Tarytum tyčiojas skundu.

Bažnyčiose Velykas švenčia Pasaulis mūsų pažangus,

O brolis brolio neapkenčia! Ir kaip pažemintas žmogus!

Kad Kristus šiandie iškilmingą

Išgirstų „aleliuja“ čia,

Jisai prieš minią nuodėmingą

Pravirktų ašara karčia.

61

+++

Ne pranašas, aš ne kovot, Aš ne žmonių mokinti, — Aš Dievo įkvėptas giedot, Su lyra giesmes pinti.

Einu sau Viešpaties taku,

Bjauriuosi melagybe; Į širdį giesmėmis šneku, Joj žadinu dievybę.

62

MALDA

Kad širdį tau skausmas kaip peiliais suspaus, Kad žmonės