S 'mai

l imini

i ~

` "m

X © Ma

— © A

Iron

" Laiškai, Ats

k

< 4

' 4 » £ . Í + A ) a! J " - j L 4 r 4 4 M (< M

t 4 1

J b

gė

Maironis

Laiškai. Atsiminimai

LIETUVIŲ LITERATŪROS IR TAUTOSAKOS INSTITUTAS

VILNIUS 2016

Knygos leidimą finansavo Lietuvos mokslo taryba pagal Paramos leidiniams išleisti programą (Nr. LEI-15097)

Sudarytojas ir parengėjas Eugenijus Žmuida

Recenzentai dr. Marijus Šidlauskas dr. Gediminas Mikelaitis

Kalbos redaktorė Giedrė Olsevičiūtė Knygos dailininkas

Rokas Gelažius

Rodykles sudarė Eugenijus Žmuida

Leidinyje panaudotos nuotraukos iš Maironio lietuvių literatūros muziejaus fondų

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB)

ISBN 978-609-425-199-3

Turinys

Pratarmė Įvadas

1 DALIS. LAIŠKAI Maironio laiškai Onai Malakauskaitei-Edelienei,

Sankt Peterburgas, 1897 m. lapkričio 4 d. Danieliui Edeliui, Sankt Peterburgas, 1899 m. gruodžio 28 d. Stanislavai Medekšaitei-Paškevičienei,

Sankt Peterburgas, 1901 m. kovo 28 d. Stanislavai Medekšaitei-Paškevičienei, Sankt Peterburgas, 1901 m. Aleksandrai Josifovnai Volter, Jūrmala, 1902 m. rugpjūčio 2 d. Aleksandrui Dambrauskui, Sankt Peterburgas, 1899 m. vasario 16 d. Aleksandrui Dambrauskui, Sankt Peterburgas, 1899 m. Aleksandrui Dambrauskui, Sankt Peterburgas, 1900 m. Aleksandrui Dambrauskui, Sankt Peterburgas, 1901 m. gegužės 16 d. Aleksandrui Dambrauskui, Sankt Peterburgas, 1901 m. gruodžio 29 d. Aleksandrui Dambrauskui, Sankt Peterburgas, 1902 m. kovo 10 d. Aleksandrui Dambrauskui, Sankt Peterburgas, 1902 m. kovo 20 d. Aleksandrui Dambrauskui, Sankt Peterburgas, 1902 m. gegužės 3 d.

Aleksandrui Dambrauskui, Sankt Peterburgas, 1906 m. gruodžio 23 d.

Aleksandrui Dambrauskui, Sankt Peterburgas, 1906 m. Aleksandrui Dambrauskui, Sankt Peterburgas, 1907 m. vasario 3 d. Aleksandrui Dambrauskui, Sankt Peterburgas, 1907 m. birželio 13 d.

Aleksandrui Dambrauskui, Sankt Peterburgas, 1907 m. lapkričio 30 d.

Aleksandrui Dambrauskui, Sankt Peterburgas, 1907 m. gruodžio 13 d.

Aleksandrui Dambrauskui, Sankt Peterburgas, 1908 m. balandžio u d.

Aleksandrui Dambrauskui, Sankt Peterburgas, 1508 m. rugsėjo 5 d. Juozui Tumui-Vaižgantui, Sankt Peterburgas, 1903 m. ruduo Juozui Tumui-Vaižgantui, Kaunas, 1922 m. spalio 13 d.

17 19

45 51

58

Juozui Tumui-Vaižgantui, Kaunas, 1925 m. pab.-1926 m. pr.

Jonui Basanavičiui, Sankt Peterburgas, 1907 m. vasario 27 d.

Jonui Basanavičiui, Sankt Peterburgas, 1908 m. kovo 12 d. Jonui Basanavičiui, Kaunas, 1912 m. birželio 10 d. Vilties redakcijai, Kaunas, 1913 m. vasario 2 d.

Liudui Girai, Kaunas, 1912 m. sausio 28 d.

Liudui Girai, Kaunas, 1912 m. gruodžio 22 d.

Liudui Girai, Kaunas, 1912 m.

Liudui Girai, Kaunas, 1913 m. rugsėjo 24 d.

Liudui Girai, Kaunas, 1913 m. lapkričio 28 d.

Liudui Girai, Kaunas, 1915 m. kovo 9 d.

Liudui Girai

Antanui Beržanskiui, Kaunas, 1912 m. rugsėjo 13 d. Antanui Beržanskiui, Kaunas, 1912 m. rugsėjo 27 d. Smilgoms, Kaunas, 1912-1913 m.

Antanui Smilgai, Kaunas, 1913 m. gegužės 23 d.

Jurgiui Slapeliui, 1913 rn.

Juozui Gudzinskui, Viekšniai, 1920 m. rugpjūčio 23 d. Juozui Gudzinskui, Kaunas, 1923 m. vasario 5 d.

Juozui Gudzinskui, Kaunas, 1925 m. gruodžio 18 d. Juozui Gudzinskui, Kaunas, 1928 m. gruodžio 22 d. Juozui Gudzinskui, Kaunas, 1929 m. gegužės 6 d. Juozui Gudzinskui, Kaunas, 1930 m. kovo 17 d.

Juozui Gudzinskui, Kaunas, 1931 m. kovo 12 d.

Juozui Gudzinskui, Kaunas, 1931 m. balandžio 1 d. Mikalojui Lipčiui, po 1920 m. gruodžio pr.

Pranciškui Karevičiui, 1921 m.

Vladui Paulauskui, 1923 m. vasario 3 d.

Vladui Banevičiui, Kaunas, 1925 m. sausio 25 d. Nežinomam asmeniui, Kaunas, 1927 m.

Uršulei Jokūbauskaitei, Kaunas, 1928 m. kovo 24 d. Uršulei Jokūbauskaitei, Kaunas, 1928 m. rugsėjo 12 d. Uršulei Jokūbauskaitei, Kaunas, 1928 m. gruodžio 26 d. Uršulei Jokūbauskaitei, Kaunas, 1929 m. gruodžio 20 d. Urśulei Jokübauskaitei, Kaunas, 1928 m. gruodžio 20 d. Marcelei Mačiulytei, Palanga, 1927 m. liepos 30 d.

90 91 gi 92 94 94 95 96 96 97 98 99

99 102

105 106 106 107 108 110 n 112 13 13 n4 115 116 117 117 118 118 119 120 120 121

122

Marcelei Mačiulytei, Bad Vildungenas, 1928 m. rugpjūčio 13 d. Onai Balčiūnienei, Berlynas, 1928 m. rugpjūčio 6 d.

Onai Balčiūnienei, Palanga, 1930 m. rugpjūčio 6 d.

Apolonijai Petkaitei, 1930 m. vasario 7 d.

Maironio eksplikacija, 1929-1930 m.

Laiškai Maironiui Aleksandro Dambrausko, 1906 m. spalio 1 d. Vincento Aleksandravičiaus,

Karmelio kalnas (Pensilvanija), 1907 m. spalio 2 d. Nežinomo asmens, Jeruzelė, 1908 m. vasario 21 d. Juozo Gudzinsko, Ariogala, 1909 m. sausio 12 d.

Juozo Gudzinsko ir Juozapo Pletkaus, 1924 m. Velykos Juozo Gudzinsko ir kt., 1924 m. pab.

Juozo Gudzinsko ir Juozapo Pletkaus, 1925 m. balandžio 9 d. Lauros Walewskos, Palanga, 1910 m. vasario 23 d. Lauros Walewskos, Palanga, 1910 m. kovo 15 d.

Lauros Walewskos, 1910 m. kovo 17 d.

Lauros Walewskos, Palanga, 1910 m. birželio 30 d. Lauros Walewskos, Palanga, 191 m. birželio 7 d. Lauros Walewskos, Varšuva, 1911 m. birželio 14 d. Lauros Walewskos, Varšuva, 1912 m. vasario 3 d. Lauros Walewskos, Varšuva, 1912 m. kovo 16 d.

Pranciškaus Petro Būčio, Sankt Peterburgas, 1913 m, rugpjūčio 13 d.

Marijos Tiškevičiūtės, Kaunas, XX a. 2-3 deš. sausio 26 d.

Jurgio Matulaičio, Fribūras, 1914 m. sausio 8 d.

Kazimiero Genio, Bad Kisingenas, 1921 m. birželio u d.

L. Lavcevičiaus, Mūrai, 1921 m. lapkričio 28 d.

Juozo Venckaus, Valkenburgas, 1922 m. rugsėjo 11 d.

Antano Smetonos, Kaunas, 1922 m. spalio 22 d.

Viešas kolektyvinis jubiliejinis sveikinimas „Maironica“, Kaunas, 1922 m. spalio 28 d.

Juozo ir Onos Smilgu, Lygumai, 1922 m. gruodžio: d.

Mykolo Andriaus Prialgausko, Skapiškis, 1922 m. gruodžio 29 d.

Adomo Varno, Kaunas, 1923 m. spalio 20 d.

Jokūbo Stiklioriaus, Roma, 1924 m. balandžio 4 d.

Stasio Šimkaus, Palanga, 1924 m. liepos 16 d.

Sofijos ir Eugenijaus Rėmerių, 1927 m. spalio 19 d.

K. Baro, 1925 m. spalio 20 d.

Viktorijos Vencienės, Juan les Pins, 1923 m. vasario 25 d. Viktorijos Vencienės, Palanga, 1928 m. rugsėjo 9 d.

Liudvikos ir Stefano Bucevičių, Judrėnai, 1925 m. balandžio 8 d.

Rudolfo Kazokaičio ir kt., Rambynas, 1926 m. birželio 20 d. Kotrynos Lipčienės, 1906 m. sausio 30 d. Kotrynos Lipčienės ir kt., Bernotai, 1924 m. gruodžio 20 d. Kotrynos Lipčienės ir kt., 1928 m. gruodis Lipčių, Bernotai, 1922 m. gruodžio 23 d. Lipčių, Bernotai, 1929-1930 m. balandžio 8 d. Stasio Lipčiaus, Paryžius, 1925 m. balandžio 5 d. Stasio Lipčiaus, Grenoblis, 1925 m. gruodžio 17 d. Stasio Lipčiaus, Fontenblo, 1926 m. gegužės 10 d. Stasio Lipčiaus, 1926 m. spalis Stasio Lipčiaus, 1928 m. balandžio 5 d. Stasio Lipčiaus, Levenas, 1929 m. vasario 15 d. Stasio Lipčiaus, Levenas, 1929 m. birželio 20 d. Stasio Lipčiaus, 1930 m. gruodžio pab. Algirdo Lipčiaus, Klaipėda, 1925 m. birželio 23 d. Algirdo Lipčiaus, 1926 m. balandžio 1 d. Algirdo Lipčiaus, Dotnuva, 1926 m. birželio 23 d. Algirdo Lipčiaus, 1928 m. balandžio 6 d. Algirdo Lipčiaus, 1930 m. pavasaris Algirdo Lipčiaus, Tunė, 1930 m. gruodžio 23 d. Marijos ir Mikalojaus Lipčių, Paryžus, 1924 m. gruodžio 25 d. Marijos Lipčienės ir kt., Paryžius, 1925 m. balandžio 9 d. Mikalojaus Lipčiaus, 1925 m. spalis Marijos ir Mikalojaus Lipčių, Paryžius, 1926 m. pavasaris Lipčių, Paryžius, 1926 m. spalis Teklės Lipčiūtės-Grinienės ir Kazio Grinos, Vilkaviškis, 1930 m. balandžio 20 d. Babonų, Burneikiai, 1931 m. balandžio 5 d. Marcelės Mačiulytės, Kaunas, 1926 m. rugsėjo 26 d. Marcelės Mačiulytės, Kaunas, 1928 m. rugpjūčio 19 d.

170 170

171 171 172 172 173 174 176 176 177 177 177 178 179 179 180 181 181 182 182 182 182 183 183 183 184 184 184 185 186

186 186 187 187

Marcelės Mačiulytės, Kaunas, 1929 m. liepos 22 d. Nenustatyto asmens, Ryga, 1925 m. liepos 23 d. Kolektyvinis atvirlaiškis, Latvija 1925 m. liepos mėn. Kazimiero Stepono Šaulio, Roma, 1925 m. gruodžio 23 d. Juozapo Skvirecko, Roma, 1925 m. gruodžio 28 d. Pranciškaus Venckaus, Roma, 1926 m. spalio 19 d. Pranciškaus Venckaus, 1926 m. gruodis Antaninos Nausėdienės, Berlynas, 1923 m. lapkričio 22 d. Antaninos Nausėdienės ir Onos Pocienės,

Roma, 1925 m. lapkričio 21 d. Onos Pocienės, Sautamptonas, 1925 m. gruodžio 17 d. Antaninos Nausėdienės, Sautamptonas, 1926 m. sausio 3 d. Antaninos Nausėdienės, Čikaga, 1926 m. kovo 6 d. Stanislovo Gruodžio, Miunsteris, 1926 m. gruodžio 22 d. Stanislovo Gruodžio, Valkenburgas, 1931 m. spalio 20 d.

Pranciškaus Karevičiaus, Marijampolė, 1926 m. gruodžio 23 d.

Konstantino Olšausko, Kaunas, 1925 m. kovo 14 d. Konstantino Olšausko, Kaunas, 1930 m. gegužės 14 d. Kazimiero Prapuolenio, XX a. 3 deš.

Kazimiero Prapuolenio, Palanga, 1925 m. spalio 20 d. Kazimiero Prapuolenio, Palanga, 1929 m. kovo 28 d. Kazimiero Paltaroko, Roma, 1928 m. balandžio 21 d. Kazimiero Paltaroko, Bad Pirmontas, 1928 m. gegužės 22 d. Vlado Jurgučio, Bad Nauheimas, 1926 m. liepos 12 d. Vlado Jurgučio, Bad Nauheimas, 1927 m. birželio 2 d. Vlado Jurgučio, Bad Nauheimas, 1927 m. birželio 22 d. Vlado Jurgučio, Bad Nauheimas, 1927 m. liepos 2 d. Juozapo Budriko, Tverai, 1924 m. balandžio 8 d. Juozapo Budriko, Tverai, 1926 m. kovo 30 d.

Juozapo Budriko ir kt., Teneniai, 1927 m. gruodžio pab. Juozapo Budriko, Teneniai, 1928 m. Velykos

Juozapo Budriko, Teneniai, 1929 m. vasario 26 d. Juozapo Budriko, Teneniai, 1931 m. pab.

Juozapo Budriko, Teneniai, 1932 m. kovo 26 d.

Joanos Kulviecaitės, Tverai, 1927 m. balandžio 17 d. Joanos Kulviecaitės, Teneniai, 1929 m. spalio 20 d.

Aleksandro Grigaičio, Bad Reichenhalis, 1927 m. birželio 27 d. Aleksandro Grigaičio ir Teodoro Brazio,

Kionigsė, 1927 m. liepos 2 d. Aleksandro Grigaičio, Bad Reichenhalis, 1928 m. liepos 13 d. Aleksandro Grigaičio, Bad Reichenhalis, 1930 m. liepos 6 d. Kazimiero Jasėno, Jelgava, 1926 m. birželio 24 d. Kazimiero Jasėno, Jelgava, 1927 m. rugpjūčio 26 d. Kazimiero Jasėno, Jelgava, 1931 m. gruodžio 25 d. Stanislovo Jokūbauskio ir kt.,

Bad Vildungenas, 1929 m. liepos 16 d. Aloizo (Luigi) Faidutti, Roma, 1929 m. kovo 28 d. Venés Buivenienés, Karaliaučius, 1926 m. vasario 16 d. Stanislavos Volodkienés, Tauragė, 1928 m. balandžio 7 d. Volodkų, Tauragė, 1929 m. kovo 30 d. Volodkų, Tauragė, 1929 m. gruodžio 30 d. Emilijos ir Simo Virkučių, Tirkšliai, 1926 m. balandžio 6 d. Emilijos Virkutienės, Alžyras, 1930 m. gegužės ui d. Uršulės Jokūbauskaitės, 1928 m. rugsėjo 6 d. A. Novickienės, Alytus, 1928 m. spalio 20 d. Iljos Idelio Arbitblato, Kaunas, 1924 m. sausio 1 d. Iljos Idelio Arbitblato, Kaunas, 1925 m. sausio 1 d. Vinco Bartuškos, Brisago, 1927 m. balandžio 12 d. Antano Jančiausko, Tytuvėnai, 1928 m. birželio 25 d. Antano Jančiausko, Tytuvėnai, 1928 m. balandžio 14 d. Antano Jančiausko, Tytuvėnai, 1932 m. kovo 26 d. Prano Penkausko ir kt., Jurbarkas, 1928 m. rugpjūčio 27 d. Prano Penkausko, Kaunas, 1929 m. liepos 16 d. Prano Penkausko, Kaunas, 1929 m. liepos 22 d. Kazimiero Kazlausko, Gruzdžiai, 1925 m. balandžio 8 d. Kazimiero Kazlausko, Gruzdžiai, 1927 m. sausio 1 d. Kazimiero Kazlausko, Kaunas, 1927 m. kovo 12 d. Kazimiero Kazlausko ir kt., Gruzdžiai, 1928 m. balandžio 4 d. Kazimiero Kazlausko ir kt., Gruzdžiai, 1928 m. gruodžio 23 d. Teofilijos ir Petro Vaičiūnų, Kaunas, 1928 m. sausio 1 d. Juozo Vinco Girdvainio, Kaunas, 1928 m. gruodžio 24 d. Juozapo Šniukštos, Kaunas, 1928 m. gruodžio 28 d.

10

209

209 210 210

2n 2n

212

212 213 213 214 214 214 215 215 216 216 216 217 217 218 218 219 219

220 221 221

222

222 223 223

224

Juozapo Šniukštos, Palanga, 1931 m. balandžio pr. Juozapo Šniukštos, Palanga, 1932 m. sausio1 d.

Prano Jodelės, Kaunas, 1929 m. gegužės 29 d.

Jono Vailokaičio, Karaliaučius, 1929 m. birželio 23 d. Mykolo Vaitkaus, Kaunas, 1929 m. liepos 17 d.

Mykolo Vaitkaus, Palanga, 1929 m. rugpjūčio 2 d.

Liudo ir Bronislavos Girų, Kaunas, 1929 m. gruodžio 27 d. Janio Julijaus Sprogio, Ryga, 1928 m. sausio 28 d.

Kerpių, Roma, 1928 m. rugsėjo 29 d.

Jadwigos Karas, Žvingai, 1928 m. Velykos

Elenos Žalinkevičaitės-Petrauskienės, Rapalas, 1928 m. liepos 4 d.

Elenos Žalinkevičaitės-Petrauskienės, apie 1930 m., Velykos Elenos Žalinkevičaitės-Petrauskienės, Kaunas, 1932 m. kovo 28 d. Ksaveros Žilinskienės, Sanremas, 1929 m. lapkričio 12 d. Ksaveros Žilinskienės, Nica, 1930 m. balandžio 18 d. Apolonijos Petkaitės ir kt., Deltuva, 1930 m. pab. Kazimiero Vidikausko, Filadelfija, 1930 m. sausio 12 d. Kazio Jankaus, Skiemonys, apie 1930 m., Velykos

Jono Petrošiaus, Cugšpicė, 1931 m. birželio 22 d.

Onos Balčiūnienės, 1926 m. spalio 19 d.

Onos Balčiūnienės, Palanga, 1931 m. liepos 6 d.

Schaeferių, Bad Vildungenas, 1931 m. birželio 30 d. Schaeferių, Bad Vildungenas, 1931 m. gruodžio 21 d. Schaeferių, Bad Vildungenas, 1932 m. gegužės 19 d.

O. Baronienės, apie 1930 m.

Baronų, Bad Vildungenas, 1930 m. liepos 17 d.

P. Barono, Mentonas, 1931 m. kovo n d.

Benedikto Andruškos, 1931 m. balandžio 3 d.

Vinco Krėvės, Kaunas, 1932 m. vasario 1 d.

2 DALIS. ATSIMINIMAI Apie Maironį tėviškėje Danutė Lipčiūtė-Augienė Algirdas Lipčius

Julija Lipčiūtė-Gečienė

225 225 226 226 227 227 228 228 229 229 230 230 231 231 232 232 232 233 234 234 235 235 236 237 237 238 238 239 239

243 250 256 258

11

Kotryna Mačiulytė-Lipčienė Elena Lipčiūtė-Babonienė Elena Lipčiūtė-Babonienė Elena Lipčiūtė-Babonienė Mindaugas Babonas Pranas Šniukšta

Antanas Uniokas

Ona Unikienė

Jadvyga Bitytė

Vincas Lekas

Jadvyga Jokantienė Povilas Klevinskas Antanas Juška

Rapolas Kuodis

Apie Maironį - Kauno ir Sankt Peterburgo profesorių

Juozapas Skvireckas Kazimieras Pakalniškis Pranciškus Petras Būčys Kazimieras Paltarokas Andrius Dubinskas Algirdas Smilga

Karolis Račkauskas-Vairas Karolis Račkauskas-Vairas Karolis Račkauskas-Vairas Paulius Galaunė

Jadvyga Čiurlionytė Juozas Januškevičius Mykolas Vaitkus

Balys Raugas

Maironis - seminarijos rektorius

Juozas Tumas-Vaižgantas Juozas Tumas-Vaižgantas Kazimieras Paltarokas Jonas Gasiūnas

12

260 262 265 266 269 272 273 277 280 281 284 286 287 289

290 291 295 297 300 302 303 306 306 308 310

311 312

321

323 327 331 336

Kazys Žitkevičius Mykolas Grubys

Vincas Stonis-Kazys Žitkus Sofija Čiurlionienė-Kymantaitė Marcelė Mačiulytė Bronius Kiaunė

Barbora Kiurienė Augustinas Liepinis-Byras Juozapas Pletkus Stanislovas Gruodis Stasys Markonis Bronislovas Novelskis Antanas Deksnys

Pranas Šniūkšta

Alfonsas Lapė

Stasius Būdavas

Stasys Yla

Petras Celiešius

Jonas Kuzmickis

Petras Rauda

Antanas Pauliukas

Juozas Čepėnas

Antanas Dambrauskas Kazimieras Dulksnys Juozapas Gasiūnas

Pranciškus Vasiliauskas (Meškuitis)

Matas Grigonis

Jonas Žvinys

Elena Jurgaitytė-Juškienė Juozas Prunskis

Vaclovas Zakarauskas Bronė Jurgutienė Eduardas Simaška Mečislovas Sandanavičius

338 346 353 381 382 383 387 392 396 400 401 406 409 414 416 419 421 428 434 441 442 444 445 449 451 453 456 457 463 464 468 470 471 471

Gyvenimas Kaune

Marcelė Mačiulytė

Ona Giedraitytė-Gžegužauskienė Juozas Pipinis

Danutė Lipčiūtė-Augienė Antanina Kurmauskaitė-Požėrienė Juozas Gečius

Adelė Masionytė

Aldona Vokietaitytė

Vladas Adomavičius

Sofija Petrauskaitė-Paulaitienė Juzė Mačiokienė

Janina Nokutytė-Šernienė Janina Nakutytė-Šernienė Ona Balčiūnienė

Salomėja Aleksienė

Stasė Duobaitė-Lipstokienė Juozas Katelė

Juozapas Čepėnas

Vladislovas Valavičius

Vytenis Rimkus

Stasė Petrauskaitė

Ona Žeromskienė

Stasė Višinskienė

Elena Biknienė

Viktoras Šidlauskas

Marija Geigaitė-Putramentienė-Giedraitienė Emilija Virkutienė

Uršulė Urniežiūtė-Starkienė Julija Šalkauskienė

Ona Gaigalaitė

Jonas Žemaitis

Kazimieras Urbonas

Paulina Žulytė

Vytautas Kalasauskas

14

477 478 481 486 489 500 501 504 509 512 514 516 520 524 526 530 531 532 534 536 539 542 543 544 545 545 547 548 551 552 558 560 562 571 572

Vytautas Mikalauskas Antanas Lotužys Aldona Banienė Elena Gabulaitė

Ona Marcinkevičiūtė-Butkienė

Vytautas Kaltenis

Elena Bitytė-Kerpauskienė Jonas Petrėnas

Mykolas Vaitkus

Petras Vateikis

Kultūros žmonės apie Maironį

Jackus Sondeckis Mikalojus Lomanas Antanas Aleksandravičius Antanas Aleksandravičius Vladas Paulauskas

Liudas Gira

Antanas Kniūkšta

Juozas Mikuckis

Antanas Sutkus

Faustas Kirša

Ona Tallat-Kelpšaitė-Jurskienė Valerija Čiurlionytė-Karužienė

Juozas Paukštelis Bronė Paukštelienė Juozas Eidukevičius Zigmas Kuzmickis Alfonsas Tyruolis Alfonsas Kalnius Kazimieras Skebėra Mykolas Vaitkus Antanas Sodeika Vladas Sipaitis Juozas Laucius

574 574 576 578 581 582 583 585 588 629

633 634 635 637 638 640 644 647 652 653 657 658 659 661 675 676 678 679 688 691 693 708 710

711

15

Antanina Vainiūnaitė-Kubertavičienė Teofilija Vaičiūnienė Jonas Janulis

Petras Karazija

Salys Šemerys

Antanas Venclova

Juozas Jakštas

Petras Jakštas

Matas Martinaitis

Stasys Santvaras

Ona Pleirytė-Puidienė Unė Babickaitė

Adolfas Valeška

Julius Būtėnas

Vincas Mykolaitis-Putinas Antanas Miškinis

Juozas Keliuotis

Summary

Rengimo principai Santrumpos Asmenvardžių rodyklė Vietovardžių rodyklė

16

723 724 727 727 728 729 733 735 737 737 742 742 743 746 748 751 754

757 762 764 766 802

fi Ais rzą em

Pratarmė

Prieš Jus esanti knyga - Maironis: Laiškai. Atsiminimai - daugelio žmonių ir daugelio kartų darbas. Kaupti ir sisteminti biografinius bei bibliografinius duomenis apie Lietuvos rašytojus XX amžiaus pra- džioje nuosekliai ėmėsi Juozas Tumas-Vaižgantas, Atgimimo laiko- tarpio dalyvis ir liudytojas, asmeniškai pažinęs beveik visus to meto „susipratusius“ lietuvius ir suvokęs jų gyvenimo išliekamąją vertę. Jis - tikrasis maironistikos pradininkas, paskaitose ar publikacijose skelbtus atsiminimus sukaupęs į pirmąją knygą apie Maironį, išleis- tą 1924 metais'. Vaižganto knyga tapo svarbiausiu vėlesnių Maironio biografinių pristatymų šaltiniu.

Vėliau Maironio kūryba, jo rašytiniu palikimu, namais rūpinosi daugybė žmonių - trumpą šios veiklos apžvalgą skaitytojas ras žemiau pateikiamame „Įvade“. Ten bus pristatyti ir čia skelbiami laiškai, rašyti Maironio ir jam skirti; taip pat Maironį pažinojusiųjų - jo giminaičių, buvusių mokinių, kolegų, meno žmonių - prisiminimai. Knyga skirta plačiam skaitytojų ratui, todėl atsisakyta mokslinio laiškų bei atsimi- nimų nagrinėjimo, nors patys laiškai bei atsiminimai pateikiami kiek galima preciziškiau, laikantis naujausių epistoliniams ir memuari- niams leidiniams skirtų metodologinių reikalavimų, paliekant laiško autoriaus ar atsiminimų pateikėjo autentišką kalbą, tarminę, leksinę ar sintaksinę specifiką, pridedant tekstologinius aprašus, nurodant pirminių šaltinių autografus ir kita. Tekstų išnašose - būtiniausi daly- kiniai komentarai. Asmenų pristatymas - knygos pabaigoje, atskiroje dalyje „Asmenvardžių rodyklė“.

Parengti šią Maironio laiškų ir atsiminimų apie jį knygą sudary- tojui geranoriškai talkino visas būrys mokslininkų, kuriems dera čia padėkoti: Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktorei Aldonai

* [Vaižgantas], Doc. p. e. J. Tumo lietuvių literatūros paskaitos. Drau- džiamasis laikas. „Apžvalgos“ grupė. Jonas Maironis-Mačiulis, Kau-

nas-Mariampole: Dirva, 1924.

17

Ruseckaitei, iškėlusiai leidinio idėją; muziejaus archyvo skyriaus ve- dėjai Redai Rėklytei už pagalbą renkant autentišką medžiagą; Seno- sios literatūros skyriaus vedėjai Reginai Mažukėlienei už pastabas; Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto darbuotojams - Jonui Šle- kiui už atsiminimų dalies reikšmingą papildymą; Pranui Vasiliauskui už laiškų bei atvirlaiškių identifikavimo, tekstų šifravimo, kai kurių kunigų biografijų patikslinimus; Brigitai Speičytei, Ilonai Čiužaus- kaitei, Manfredui Žvirgždui už redakcines pastabas, patarimus; ver- téjams - Algiui Kalėdai už vertimą iš lenkų, Sigitai Barniškienei - vo- kiečių, Rasai Šileikienei - lotynų, Vigmantui Butkui - latvių, Petrui Čeliauskui — esperanto kalbų; Beatai Piaseckai - už laiškų lenkų kal- ba šifravimą, lenkiškų tekstų redakciją, pastabas; Beatai Kalębai - už datų patikslinimą; Marijui Šidlauskui, Gediminui Mikelaičiui - už lei- dinio recenzavimą; Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Leidy- bos skyriaus darbuotojams už maketavimo, redagavimo, koregavimo, apipavidalinimo, spausdinimo darbus.

Maironis - kiekvienam lietuviui brangus vardas. Įteikdami naują leidinį apie didžiausią ir svarbiausią lietuvių poetą, tikimės suteikti daug malonių akimirkų ir pažinimo džiaugsmo visiems, kurie norės daugiau sužinoti, giliau suprasti, geriau pažinti šią iškilią mūsų tautos asmenybę.

18

Įvadas

Kiekvienos tautos egzistencija įprasmina save kultūra. Kultūros kles- tėjimas ar nykimas priklauso ir nuo santykio su kultūriniu palikimu, jo prieinamumu, ištyrimo laipsniu ir aktualizacija. Maironis tai ge- rai suprato, todėl pirmiausia ėmėsi istoriko darbo, tęsdamas Simoną Daukantą - žadindamas kolektyvinę atmintį, formuodamas lietuvių tautos kaip savarankiško vienio, turinčio turtingą kalbą, didingą pra- eitį, istorinę vietą Europos kultūroje, supratimą. Jis ir kiti to meto bendru tautos rūpesčiu gyvenę intelektualai sukūrė ontologinį pama- tą tautos savijautai, istorinės ir esamos būties refleksijai. XIX a. - na- cionalizmo „įsibūtinimo“, tautos dvasios iškėlimo ir didžiųjų istorinių metanaratyvų kūrimo epocha. Nuo XX a. pradžios visuotinai stiprėja tendencija nutraukti „objektyviosios“ tiesos paieškos tradiciją, vis la- biau įvertinamas subjektyvus požiūris į pasaulį. Personalizmas, eg- zistencializmas, fenomenologija, hermeneutika, psichoanalizė kalba apie įsijautimą, unikalumą, iracionalias patirtis, fokusuojasi į atskirą žmogų, pavienę asmenybę. Istorijos mokslą šios tendencijos pasie- kia XX a. antrojoje pusėje. Ypač po Antrojo pasaulinio karo šalia ma- kroistorijos svarbi tampa mikroistorija - atskiro, nebūtinai įžymaus žmogaus biografija, jo palikta epistolika, autobiografija, dienoraštis, memuarai ir kita, kas gali tiksliau ir autentiškiau atskleisti tai, ką praleidžia į visuotinius įvykius susitelkęs istorijos rašymas. Naujasis istorizmas skatina istorinio paveldo tyrimų kryptį, susijusią su dėme- siu egodokumentams. Pastaraisiais dešimtmečiais Europoje ir JAV sparčiai plėtojasi egodokumentikos' tyrimai, sudarantys galimybes kokybiškai naujam santykiui su istorija — žvilgsniui „iš vidaus“, tai yra per konkrečios asmenybės ar socialinės grupės paliktą liudijimą.

* Égodokumento apibrėžimą 1958 m. suformululavo olandų istorikas Jacobas Presseras veikale „Memoires als geschiedbron“, in: Winkler Prints Encyclope- die, VIII, Amsterdam: Elsevier, 1958.

19

Pasakojimas pirmuoju asmeniu, kuris dominuoja egodokumentuose, suteikia galimybę skaityti ir suvokti praeities tekstą kaip dinamišką, nuolat besikeičiantį istorinį šaltinį, yra patikimesnis praeities suda- bartinimo būdas.

Egodokumentų tyrimas yra nauja metodologinė priemonė istorijai pažinti, tačiau pats jų viešinimo procesas nėra naujas reiškinys - Zy- mių žmonių biografijos, laiškai, dienoraščiai, atsiminimai visuomenę domino nuo Antikos laikų.

Visą XIX a. ir XX a. didžiąją dalį lietuvių literatūros paveldą kaupti ir visapusiškai tvarkyti trukdė okupacinių valdžių vykdyta kultūros politika, slopinusi nacionalinę kultūrą, cenzūravusi skelbiamus šal- tinius, tendencingai iškraipiusi bendrą vaizdą, todėl dabar dėmesys istorinę vertę turinčiam palikimui yra smarkiai išaugęs, intensyviai tvarkoma, skaitmeninama, viešinama archyvinė medžiaga, vyksta mokslinis jos įsisavinimas, siekiama visokeriopos sklaidos. Konkre- taus autoriaus raštų leidimas su išsamiais komentarais virsta reikš- mingu mokslo faktu, tampa patikima atrama tolimesniems tyrimams, tačiau tik pastaruosius dešimtmečius galima pavadinti nuosekliu akademinių raštų leidimo etapu. Tai smarkiai vėluojantis procesas, bet svarbu, kad jis vyksta.

Šioje knygoje pateikiami visi dabar prieinami Maironio rašyti ir jam skirti laiškai, jį pažinojusių žmonių atsiminimai. Tai galėjo (ir tam tik- ra prasme privalėjo) būti žymiai gausesnė medžiaga, jei ne pradžioje padarytos klaidos, vėluojantis kultūrinio paveldo kaupimo ir saugoji- mo įsisąmoninimas. Tai kaip problemą dar 1937 m. iškėlė Liudas Gira Maironio mirties penkerių metų minėjimo proga:

Kaip dienoraščiuose, taip ir privačiuose laiškuose, žmogus pasireiškia labiausiai toks, koks jis yra, koks buvo, su visais jo dienų darbais, rū- pesčiais, viltimis ir mintimis. Dėl to didesnės literatūrinės kultūros ša- lyse kruopščiai atsidėjusiai renkami visi įžymiųjų žmonių dienoraščiai, užrašai ir laiškai arba jiems rašyti laiškai; sisteminami ir spausdinami kaip svarbiausioji medžiaga jų gyvenimo bei darbų tyrinėtojam. Mes ši- tokių tikrų biografijų, deja, dar neturime nė vienos, kaip neturime nė

vieno specialaus kurio nors įžymaus mūsų vyro korespondencijos lei-

20

dinio'. Maironis yra vienas pirmųjų, kurio korespondencija turime kuo greičiausiai susirūpinti. Biografinių žinių apie jį teturime tik tiek, kiek Tumo-Vaižganto buvo pateikta nedidukėje jo biografiniai literatūrinėje monografijėlėje. To labai maža. O juk Maironis tokia asmenybė mūsų literatūroje, kuri reikalaute reikalauja ir reikalaus kuo nuodugniausio jo gyvenimo vaizdų atstatymo, kuo kruopščiausio ištyrimo visų tų sąlygų ir aplinkybių, kuriose jis gyveno, kurios veikė jį patį, jo psichiką ir kūrybą. Deja, Maironis gyveno ir kūrė geriausius savo kūrinius tokiais laikais, kada lietuvis, nors kiek prisidėjęs prie tautos kėlimo darbo, priverstas buvo ne tik nesaugoti ateičiai, bet naikinti visą savo korespondenciją [...]. Paskui buvo užėję Didžiojo karo ir vokiečių okupacijos metai [...]. Maironio sesutė, Marcelė Mačiulytė, pasakojo man, kad jis turėjęs Kau- ne didelę visokių laiškų krūvą, bet visi jie žuvę, vokiečiams šeimininkau- jant jo bute. Dėl visa to juo svarbesnis yra kiekvienas jo rašytas laiškelis, kokio jis bebūtų turinio. Pasiryžęs atstatyti nors iš dalies tikrovišką Mai- ronį ir jo gyventąsias dienas, šiuo kreipiuosi į visus, kas turi (ar žino, kas kitas jų turi) kokių nors Maironio laiškų (ar jam rašytų), kad malonétu man juos atsiųsti (ar bent jų nuorašus) „Liter. N“ Redakcijon, arba nu- rodyti, kur jų galima rasti. Tuo bus labai patarnauta mūsų literatūros ir Maironio gyventojo laiko istorijos mokslui.

Poeto įamžinimu ir palikimu susirūpinta iškart po jo mirties 1932 m., tačiau dirbta nenuosekliai, nesistemingai, neoperatyviai. Tame pačiame straipsnyje Liudas Gira metė kaltinimą Maironio testa- mento vykdytojams (jais buvo kunigai Pranciškus Penkauskas, Mor- kus Morkelis ir Jonas Petrošius), tvirtindamas, jog:

Didžiausios tada klaidos buvo, deja, padaryta Maironio palikimo vyk- dytojų. Visi jo baldai ir daiktai, knygos ir rankraščiai kažkodėl buvo iš- gabenti į naujai pastatytus, tik prieš pat mirtį baigtus, Maironio namus Aleksote [...]. Būtent, naujose patalpose visas Maironio palikimas, visi

* Gira klysta; 1909 m. jau buvo išleista knyga A. a. kunigo vyskupo Antano Baranausko laiškai į profesorių Joną Baudouin'q de Courtenay (paskelbė Jan Niecistaw Baudouin de Courtenay), Vilnius, Lietuvių mokslo draugija, 1909.

* Liudas Gira, „Maironio muziejus“, in: Literatūros naujienos, Kaunas, 1937, Nr. 6, p. 4.

21

jo ne tik daiktai, [-..] bet ir brangiausias dvasios turtas - jo rankraščiai ir biblioteka, be reikiamos priežiūros išbuvo apie tris metus, ligi, pagaliau, buvo sugrąžinti (bet jau toli gražu ne viskas) į senąsias patalpas.'

Objektyvios aplinkybės taip pat buvo nepalankios Maironio pali- kimui. Valstybinės komisijos sprendimu 1936 m. birželio 28 d. (per ketvirtąsias mirties metines) Rotušės aikštėje Maironio namuose buvo įkurtas memorialinis muziejus (muziejaus direktoriumi tapo Jonas Balys), tačiau jame nedaug suspėta nuveikti, atsiminimų ne- rinkta. Netrukus prasidėjo nauja okupacija ir karas. Pokariu oku- pacinė valdžia sprendė dilemą, kaip suderinti Maironio, kunigo, nacionalinio atgimimo figūros, vardą ir reikšmę lietuvių tautai su sovietine ateistine ir niveliacine ideologija. Pirmais dešimtmečiais nedaug daryta poeto atminčiai išsaugoti. Sovietinio literatūros mokslo autoritetas Kostas Korsakas pavedė teisininkui Zigmui To- liušiui ieškoti Maironio laiškų, užrašinėti amžininkų atsiminimus. Tos veiklos rezultatas buvo mašinraščiu surinktas rankraštis Mairo- nis: Asmeniniai motyvai jo kūryboje”. Išeivijai 1962 m. paminėjus po- eto šimtmetį jubiliejiniais straipsniais ir juos išleidus atskira knygas, Lietuvoje susivokta imtis „atsakomųjų veiksmų“ - taip susidarė pa- lankesnė atmosfera Maironio tyrinėjimams. Jais užsiėmė seniai Mai- roniu besidominti mokslininkė Vanda Zaborskaitė, per keletą metų parašiusi ir išleidusi solidžią monografiją Maironis“. Visa tai skatino dar intensyviau ieškoti poeto gyvenimo pėdsakų. Juozas Jasaitis, Vil- niaus universiteto Kauno humanitarinio fakulteto dėstytojas, pave- dė studentei Pranciškai Genevičiūtei rinkti kauniečių atsiminimus apie Maironp. Prie šio sumanymo prisidėjo keletas mokslininkių iš Lietuvių literatūros ir kalbos instituto, Maironio muziejaus (Marija

: Ibid., p. 3.

* Rankraštis saugomas LLTI.

3 Maironis: Jo gimimo šimtmečiui paminėti, red. Antanas Vaičiulaitis, Brookly- nas: [J. Pragulbickas], 1963.

+ Vanda Zaborskaitė, Maironis, Vilnius: Vaga, 1968.

5 Pranciška Genevičiūtė, Maironis Kauno gyventojų prisiminimuose: Kursinis darbas, vadovas Juozas Jasaitis, [ma$inraśtis], 1968.

22

Grigaitytė, Marija Macijauskienė, Regina Mažukėlienė ir kt.). Kau- ne mokytojas Romas Adomavičius kaupė ir sudarė išsamią Maironio raštų bibliografiją. Šimtas dvidešimt penktosios Maironio gimimo metinės 1987 m. jau buvo pažymėtos aukščiausiu valstybiniu lygiu: vyko minėjimas, tarptautinė konferencija, imta naujai leisti Mairo- nio Taštus*, 1990 m. pasirodė nauja Maironiui skirta knyga - Lite- ratūros ir kalbos tomas, skirtas šiam poetui3. Jame, be jubiliejinėje konferencijoje skaitytų pranešimų pagrindu parašytų straipsnių ir archyvuose išlikusių asmeninių dokumentų, paskelbtas ir 51 poeto laiškas (skyrių parengė Vytautas Vanagas), nemažas pluoštas atsimi- nimų (parengė Kostas Doveika ir Algis Samulionis). Į tą leidinį sudė- tas darbas pratęsiamas ir šioje knygoje Maironis: Laiškai. Atsimini- mai. Jos turinį sudaro Maironio rašyti bei jam skirti laiškai ir amži- ninkų atsiminimai apie Maironį. Lyginant su ankstesne publikacija, laiškų dalis papildyta ne tik keletu vėliau rastų Maironio laiškų, bet ir pirmą kartą skelbiamais poetui rašytais laiškais bei atvirlaiškiais. Laiškai publikacijoje rikiuojami pradedant anksčiausiu ir baigiant vėliausiu, tačiau to paties siuntėjo (ar gavėjo) skelbiami vienas po kito. Antroji dalis papildoma naujais atsiminimais“, iki tol skelbtais užsienyje ar po 1990 m., t. y. po minėto Literatūros ir kalbos tomo pasirodymo. Šioje knygoje pateikiami laiškai ir atsiminimai, jei jma- noma, skelbiami iš pirminių šaltinių, todėl yra kur kas patikimesni liudytojai nei Literatūroje ir kalboje skelbtieji: sovietmečiu rengta- me leidinyje (išėjo 1990 m.) išlikę tam metui būdingų baimių pėd- sakai (praleisti pasakojimai apie seminarijos gyvenimą, mažosiomis raidėmis rašomi religinių švenčių pavadinimai (Kalėdos, Velykos etc.), esama kitų iškraipymų). Čia skelbiami nekoreguoti laiškų va- riantai su visomis gramatikos, skyrybos, leksikos, sintaksės, kalbos

* Romas Adomavičius, Maironio raštų bibliografija (1883-1989), Vilnius: Siety- nas, 1990.

* Maironis, Raštai, 13 t., Vilnius: Vaga, 1987-1992, sud. Irena Slavinskaitė.

3 Literatūra ir kalba, t. 21: Maironis, redakcinė kolegija: Kostas Doveika [et al.], Vilnius: Vaga, 1990.

* Jie sudaro maždaug ketvirtadalį visų „Atsiminimų“; didžią jų dalį surinko ir leidiniui pateikė literatūrologas Jonas Šlekys.

23

kultūros „klaidomis“, perteikti užrašyta tarme — visa tai yra vertingas laiko pėdsakas, kurio autentiškumą būtina išsaugoti. Atsiminimai koreguoti minimaliai - ištaisant tik akivaizdžias korektūros klaidas.

Epistolinis Maironio palikimas yra palyginti menkas, žinant, kokia intensyvi buvo poeto literatūrinė ir kultūrinė veikla. Gyvendamas jvai- riose vietose (Kaune, Kijeve, Sankt Peterburge, vėl Kaune), keliauda- mas, atostogaudamas užsienio ir Lietuvos kurortuose, Maironis visą laiką susirašinėjo savo kūrybos, bažnytinio bei kultūrinio gyvenimo, taip pat asmeniniais klausimais, gaudavo aibę sveikinimų. Laiškų, ma- nytina, jis parašė kelis šimtus, galbūt dar daugiau turėjo gauti, tačiau įvairios aplinkybės (ypač dvi: karo metu jo namuose įsikūrusi vokie- čių ligoninė, patalpų šildymui naudojusi laiškus, rankraščius, knygas, ir stalinistinio režimo bauginanti atmosfera) lėmė, jog dabar žinomų laiškų bendras skaičius nėra didelis. Tikėtina, jog epistolikos kraitis gali kiek pasipildyti, nes dar ne viskas surasta Lietuvos ir užsienio ar- chyvuose, kai kas tebėra privačiose rankose kaip asmeninė relikvija.

Maironis nerašė dienoraščio, atsiminimų, nepaliko platesnės auto- biografijos, tad jo rašyti laiškai, priklausantys bendram poeto litera- tūriniam laukui, įgauna papildomą vertę kaip vienintelis kasdienybės dokumentas.

Iš 1916-1920 m. (Pirmojo pasaulinio karo ir ginkluotos kovos už ne- priklausomybę laikotarpio) nėra išlikę nė vieno laiško. Šią epistolinės tylos zoną galima laikyti tam tikra perskyra, dalijančia Maironio laiš- kus į du etapus - iki nepriklausomybės ir nepriklausomybę paskel- bus. Tokį skirstymą pateisintų ir laiškų visuomeninė problematika, iš esmės dominuojanti visame epistoliniame palikime. Iš 1898-1915 m. išlikę 37, 0 1920-1932 m. - 26 laiškai. Antrajame etape Maironio ra- šytų laiškų sumažėja, jie gerokai trumpesni - tai sietina su esminiu politinės ir kultūrinės situacijos pasikeitimu, sėsliu Maironio gyve- nimu savo namuose laikinojoje Lietuvos sostinėje, lietuvių kultūros centre, taip pat su galimybe bendrauti tiesiogiai ir naudotis telefonu. Pirmuoju laikotarpiu randame ne vieną laišką kun. Adomui Jakštui, Liudui Girai, kun. Juozui Tumui. Antrame etape šių vardų nemato-

* Išsamiai atliktos korekcijos aptariamos skyriuje „Rengimo principai“.

24

me - visi jie, kaip ir kiti kultūros ir literatūros veikėjai, bendravę su Maironiu, gyveno Kaune. Vyraujanti laiškų kalba yra lietuvių: iš 63 laiškų tik keturi parašyti lenkų ir vienas - rusų kalba. Visi penki ne- lietuviškai parašyti Maironio laiškai priklauso turimos koresponden- cijos pradžiai. Pirmam korespondencijos periodui priklauso ir dešimt lenkiškai parašytų laiškų, kuriuos Maironis yra gavęs.

Bendrai apžvelgiant laiškų situaciją, tenka konstatuoti jų atsitikti- nį ir fragmentišką pobūdį. Esama vos kelių atvejų, kai laiškai tam pa- čiam adresatui sudaro poras, yra epistoliarinio dialogo tęsinys. Visus kitus skiria didesnis ar mažesnis laiko tarpas. Nedaugelio adresantų ir adresatų pavardės sutampa išsiųstų ir gautų laiškų sąraše. Tačiau, nors ir labai negausiai išlikusi Maironio korespondencija, turint gal- voje šio žmogaus visapusišką aktyvumą ir išskirtinę svarbą lietuvių kultūrai, vis dėlto galima rekonstruoti keletą įdomių siužetų, savo empiriniu pobūdžiu svariai papildančių supratimą apie rašytojo vi- suomeninius ir kūrybinius rūpesčius, interesų ratą, vertybines nuos- tatas, darbo ir poilsio akimirkas, netikėtais niuansais praturtinančių jo asmenybės paveikslą.

Pastoviausiais ir nuosekliausias Maironio susirašinėjimo partneris buvo ilgametis bičiulis aušrininkas ir kolega Adomas Jakštas. Kny- goje pateikiama šešiolika Maironio jam skirtų laiškų ir vienas Jakšto laiškas Maironiui'. Juose dominuojančios temos - religiniai-visuo- meniniai, kultūriniai reikalai. Antrame plane - abiejų rašančiųjų kū- rybiniai įvykiai, planai, sveikinimai. Beveik visuose laiškuose apta- riama, kas vyksta Imperatoriškoje Romos katalikų dvasinėje akade- mijoje Sankt Peterburge, Žemaičių vyskupijos dvasinėje seminarijoje Kaune (nuo 1926 m. - Kauno kunigų seminarija), rūpinamasi lietu- vių tikinčiųjų padėtimi Vilniuje. Maironis nėra linkęs per daug pa- sakoti apie savo kasdienybę Sankt Peterburge, kartais pasiskundžia

1 Žinoma, jog laiškų išlikę žymiai daugiau, bet keistomis aplinkybėmis jie din- go ir iki šiol nesurasti: „Prieš karą Kauno universiteto bibliotekoje buvusių Maironio laiškų A. Dambrauskui-Jakštui (f. D. 275) šiandieną bėra dalies publikacija, o ju autografų likimas neaiškus, nes, perduodant tos bibliotekos rankraštyną Vilniaus universiteto bibliotekai, jie čia nepateko“ („Laiškai“, in: Literatūra ir kalba, p. 266).

25

papildomomis pareigomis, interesantų gausa, trukdančia susikaup- ti kūrybai, parašyti laišką. Maironį domina kadrų kaita dvasininkų mokslo įstaigose Kaune ir Sankt Peterburge, kur jis turėjo nemažai įtakos. Į akademiją jis kvietėsi sau artimų žmonių, ragino atvykti ir Jakštą, kai atsirado vakuojanti vieta. Didžiausi kadrų kaitos įvykiai vis dėlto buvo susijęs su paties Maironio karjera — netikėtai 1900 m. jam buvo pasiūlytos aukštos inspektoriaus pareigos, kuriomis poetas neskubėjo džiaugtis, nes šuolis, aplenkiant vyresnius kolegas, jam at- rodė rizikingas. Per gana trumpą laiką (nuo 1888 m.) Maironis Sankt Peterburge padarė didelę karjerą, 1900 m. tapo antru žmogumi po rektoriaus. 1908 m. Maironį pasiekė kalbos, kad jam siūloma užimti Kauno kunigų seminarijos rektoriaus vietą, tik jis nelabai norįs, nes Sankt Peterburge mokama gerokai didesnė alga. Tokiomis aktualio- mis naujienomis Maironis pirmiausia dalijosi su Jakštu, atvirai jas komentuodamas. Susirašinėjime kaip gija tęsiasi skaudžios temos: kova prieš lenkus už lietuvišką bažnyčią Vilniuje; kova Vatikane - kaip teisingai nušviesti lietuvių padėtį popiežiui (mat lenkai lietu- vius vaizduoją kaip rusų apmokamus agentus, kurie siekia silpninti katalikybę). Tuo tikslu visus 1907 m. buvo ruošiama didelė kunigų delegacija į Romą, kurioje Maironis būtinai norėjo matyti ir Jakštą, žadėdamas padengti pusę kelionės išlaidų (pats vykti atsisakė, nors į sąrašą buvo jtrauktas)'.

Didžiausi kultūriniai XX a. pradžios įvykiai nevienodai atspindė- ti laiškuose: apie 1900 m. Pasaulinę Paryžiaus parodą, kurioje pirmą kartą dalyvauja lietuviai, Maironis kalba gana atsainiai, nesiruošia ten vykti, renkasi Šveicariją. Nėra išlikusių laiškų iš 1904-ųjų, spaudos at-

* 1908 m. popiežiaus Pijaus X kunigystės auksinio jubiliejaus proga į Ro- moje vykusias iškilmes buvo atvykusi 170 lietuvių maldininkų delegacija. Norinčiųjų keliauti į Romą buvo ir daugiau, tačiau tik tiek išleido rusų valdžia. Atvykusius lietuvius popiežius priėmė atskiroje audiencijoje. Tai buvo pirmoji lietuviams tikintiesiems skirta audiencija Vatikane.

^ Vėliau Juozas Brazaitis-Ambrazevičius iš šio epizodo padarys išvadą, kad Maironis visą gyvenimą liko gamtos, o ne miesto žmogus (Juozas Brazaitis, „Maironio asmenybės portretas“, in: Juozas Brazaitis, Raštai, t. 2: Nuo Mairo- nio iki Brazdžionio, Chicago: Į Laisvę fondas, 1981, p. 41).

26

gavimo metų, kurie buvo nepaprastai svarbūs'. Maironis dar 1883 m., studentaudamas Kijeve parašė viešą laišką spaudos lotyniškais raš- menimis klausimu į Sankt Peterburgo spaudą*. Vėliau, gyvendamas ir dirbdamas imperijos sostinėje, artimai bendravo su aktyviausiu ko- votoju už lietuvišką raštą Antanu Smilga, davė savo eilėraščių Lietuvių laikraščio pirmiesiems numeriams?, galbūt net redagavo literatūrinę leidinio dalį*. Nedaug užsiminta apie 1907 m. lietuvių dailės parodą Vilniuje, į kurią Maironis buvo specialiai nuvykęs iš Sankt Peterburgo. Tačiau abiem korespondentams svarbus įvykis buvo Jakšto Draugijos pasirodymas 1907 m. pradžioje - Maironis džiaugiasi ir didžiuojasi leidiniu, skuba nusiųsti savo eilių. 1904-1906 m. laikotarpiu Maironis pats intensyviai kūrė, redagavo, tobulino savo darbus, dabar galinčius pasirodyti viešumoje legaliai: 1905 m. Lietuvių laikraščio kaštais buvo išleisti naujai perredaguoti ir papildyti Pavasario balsais; 1906 m. iš- ėjo taip pat perredaguota istorijos knyga, dabar pavadinta Lietuvos istorija su kunigaikščių paveikslais ir žemėlapiu“ ir papildyta pirmąja išsamesne lietuvių literatūros istorija, pavadinimu „Trumpa lietuvių rašliavos apžvalga“; 1907 m. atskira knyga atspausdinta poema Jaunoji Lietuva”, Augustinas Voldemaras recenzijoje Vilniaus žiniose kritikavo

' Maironio reakcija į spaudos atgavimo faktą užfiksuota atsiminimuose iš Sankt Peterburgo laikotarpio.

* Visą Maironio anoniminio laiško tekstą ir to įvykio komentarus žr.: Vanda Zaborskaitė, op. cit., p. 35-38.

3 J. M. [Maironis], „Vakaras ant Keturių Kantonų ežero (Šveicarijoje)“, in: Lietuvių laikraštis, Sankt Peterburgas, 1904, Nr. 1; Maironis, „Par skausmu į garbę. Poema) in: Lietuvių laikraštis, Sankt Peterburgas, 1904, Nr. 4 (ir to- lesniuose numeriuose).

* Apie tai atsiminimuose užsimena Pranciškus Petras Būčys.

5 Maironis (J. M-lis), Pavasario balsai, Peterburgas: išleista Lietuvių Laikraščio kaštais, 1905.

5 Maironis (Š. M-lis), Lietuvos istorija: su kunigaikščių paveikslais ir żemlapiu, Petropilis: išleista Lietuvių Laikraščio pinigais, 1906. Pirmasis leidimas: [Maironis], Vistorija, arba Apsakymai apie Lietuvos praeiga, paraszė Stanys- lovas Zanavykas 1886, Tilžė: Kasztu Lietuvos mylėtojų spausdinta pas O. v. Mauderodės, 1891.

7 Maironis (M-lis), Jaunoji Lietuva, Kaunas: Saliamono Banaičio spaustuvė,

1907.

27

Maironio Lietuvos istoriją“, Maironis rašė atsakymą kritikui, Jakštas Draugijoje gerai įvertino poema? - visa tai aptariama laiškuose, nors apskritai kūrybinių diskusijų juose nedaug.

Vos ne visuose laiškuose Jakštui minimas kalbininkas kun. Kazi- mieras Jaunius, keliantis didelį susirūpinimą Maironiui. Buvęs lie- tuvių kalbos dėstytojas kunigų seminarijoje Kaune ir kolega Sankt Peterburgo dvasinėje akademijoje, Jaunius, tarptautiniu mastu pripa- žintas filologas, nesugebėjo disciplinuoti savo gyvenimo, savo dieno- tvarkės. Kauno seminarijos, o vėliau Dvasinės akademijos administra- cija buvo juo nepatenkinta. Maironis supranta Jauniaus talentą, netgi vadina jį genijumi, galėjusiu plačiai išgarsinti Lietuvos vardą, tačiau jį erzina charakterio silpnumas, nesugebėjimas užbaigti pradėto darbo. 1908 m. balandžio u d. laiške netrukus po Jauniaus mirties Maironis, matyt, atsakydamas į Jakšto užklausimą, rašo, jog nenorįs rašyti Drau- gijai apie Jaunių, nes „per daug gal pasirodys keista mano nuomonė“. Tačiau iš Tumo bendrakursio kun. Jono Ulicko memuarų žinoma, jog būtent Maironis davė lėšų Jauniaus kūnui į Lietuvą pargabenti“. Apie velionį 1908 m. kovo 12 d. laiške kalbamasi ir su Jonu Basanavičiumi - Maironis rūpinasi Jauniaus mokslinės bibliotekos perdavimu Kauno seminarijai. Įdomu atkreipti dėmesį į vieną esminę pastabą, išsaky- tą apie buvusį savo profesorių: „jam gulėjo ant širdies pati filologija kaipo tokia, o ne tiek Lietuvos reikalai“. Maironiui įprasta atrodė vi- suomeninio intereso prerogatyva. Pats poetas ne kartą kalbino Jaunių parašyti vadovėlių moksleiviams, tačiau šis, lengvai sutikdavęs, vėliau pažado netesėdavo.

1 Augustinas Voldemaras, [Lietuvos istorijos recenzija), in: Vilniaus žinios, Vilnius, 1906-11-13, Nr. 242; 1906-12-25, Nr. 277.

2 Maironis, „Atsakymas mano kritikui“, in: Vilniaus žinios, Vilnius, 1906-11-27, Nr. 254.

3 Adomas Jakštas, „Maironis. Jaunoji Lietuva“, in: Draugija, Kaunas, 1908, Nr. 20, p. 445-454.

^ Jonas Ulickas rašo: „Mirusį Maironis pats savo lėšomis atgabeno į Kauną palaidoti. Šermeninį pamokslą katedroje pasakė Dambrauskas-Jakštas. Jis, apibūdindamas jo asmenį, tarp kitko nurodė jo valios stoką ir apsileidimą, bet kliuvo ir vyskupui Paliulioniui už tai, kad tokį lietuviškumo šulą išsiuntė iš Kauno“ (Jonas Ulickas, Atsiminimai [rankraštis], LLTI, 1. 43).

28

Su Basanavičiumi susirašinėjimas negausus - tik trys laiškai. Du (1907-1908 m.) susiję su Basanavičiaus kuriamos Lietuvių mokslo draugijos faktu - Maironis atsiprašo neturįs tinkamos fotografijos rengiamam albumui ir galimybės ką nors atsiųsti į mokslo draugijos leidinį Lietuvių tauta. 1912 m. laiške Maironis sveikina Basanavičių 60-mečio proga ir aptaria lietuviškų vietovardžių klausimą kalendo- riuose. Išlikusi korespondencija su Basanavičiumi negausi, galima pastebėti didelę Maironio pagarbą Basanavičiui, nors jų pažiūros į atskirus Lietuvos istorijos faktus, ypač krikščionybės traktuotę, smar- kiai skyrėsi.

Dar skurdesnė korespondencija su kun. Tumu. Kaip rodo 1903 m. laiško kreipinys: „Mano Mylimasis!“, - juos siejo abipusė simpatija ir supratimas, tačiau iš ankstyvojo periodo išlikęs vienintelis laiškas - trumputis, su trimis grožiniais tekstais spaudai. Kitas laiškas rašytas 1922 m. Jame Maironis jau be didesnės emocijos kreipiasi į Tumą, no- rėdamas išvengti garsesnio savo šešiasdešimtmečio paminėjimo. Dar oficialesnis yra trečiasis ir paskutinis laiškas - tiesiog formalus kreipi- masis ir kvietimas atvyksti į posėdį.

Daugiau dėmesio literatūrai tenka susirašinėjime su Gira, kuris 1913-1914 m. rengė ir leido pirmąjį literatūros žurnalą Vaivorykštė. Maironis jame pradėjo publikuoti naujai rašomą poemą Mūsų var- gai“. Įdomu tai, kad Vaivorykštė išreiškė jaunosios kartos estetinę programą, siekė atsiriboti nuo politikos, išlaisvinti meną nuo utilita- rinių tikslų. Visgi Gira neįsivaizdavo savo leidinio be Maironio. O ir Maironis visa širdimi pritarė tam atsiribojimui ir meno išgryninimui. Pakilūs kreipiniai į tuomet dar jauną poetą redaktorių